Laiko netruksta niekam
Vaikams kiekviena diena atrodo begal ilga, o metai - visa amzinybe. Tuo tarpu suaugusiesiems laikas begte bega. Kodel mums truksta laiko ir kodel stebimes, kur jis dingsta?
Kaip aiskina laiko tyrinetojas profesorius Karlheincas Geisleris, visi laiko turi vienodai. Problema yra ta, kad daugelis zmoniu turi pernelyg daug darbo, todel jiems atrodo, kad laiko maza, ir todel jis, kaip visa, ko truksta, yra vertinamas kaip prabangos preke. Jo manymu, pagrindine problema yra ta, kad zmones laika jaucia ne tuo paciu objektyviu ritmu, kuriuo ji skaiciuoja laikrodzio rodykles. Geisleris remiasi Einsteinu, kuris sake, kad viena minute jam gali uztrukti labai skirtingai, priklausomai nuo to, ar jis kalbasi su grazia moterimi, ar sedi ant ikaitusios virykles.
Kulturose, kuriose gyvenama ne pagal laikrodi, o laikas skaiciuojamas pagal ivykius, streso niekas nepatiria. Paklausus apie laika Afrikoje, galima gauti miglotus atsakymus: “Per tiek laiko, kol isdziusta skalbiniai” arba “Kol isverda ryziai”. Musu proteviai dar zinojo “lauko mata” - tai visi darbai, kuriuos galima nudirbti nuo saules patekejimo iki laidos, kartais daugiau, kartais maziau. Taciau industrializacijos eroje laika pradeta vertinti pinigais.
Paklusti ekonomikos padiktuotam laikrodzio ritmui ypac sunku moterims, kurios is prigimties yra jautresnes. Jos laika suvokia veikiau ritmiskai, priklausomai nuo sviesos ir paros meto, menesio ciklo ir metu laiku. Be to, moterys dar labiau nei vyrai yra linkusios vienu metu daryti keleta darbu, ir del tokios itampos joms tampa sunkiau atsipalaiduoti net poilsio valandelemis. Pabandykite stebeti save: kalbedami telefonu skaitote elektroninius laiskus, skubedami i darba arba skusdami bulves plepate telefonu. O per intymumo valandele staiga prisimenate, kad greitai bus tetos gimtadienis. Gaila tik, kad po ranka nera rasiklio ir popieriaus...
Bet musu smegenys nera pritaikytos ivairioms veiklos rusims vienu metu. Joms prireikia 30-40 milisekundziu dviem vienas po kito einantiems dirgikliams suvokti. Tyrimai rodo, kad greitesnis tempas mazina gebejima susikaupti. Seniai zinoma, kad laiko stoka ir stresas gali tapti ne tik psichikos, bet ir sirdies ir kraujagysliu bei virskinimo ligu, net vezio priezastimi. Norint isvengti sio likimo, atsikratyti jausmo, kad esi persekiojamas ir laisviau gyventi, yra tik viena iseitis - bent kai kada pabegti nuo laikrodzio diktato. Geisleris pataria laikrodi padeti i sali bent savaitgali arba per atostogas ir treniruoti vidini laiko pojuti. O darbo dienomis kai kada reikia samoningai nieko neplanuoti. “Organizuokite diena taip, kad ji butu lyg sveicariskas suris - su daug didesniu ir mazesniu laiko skyluciu aplink tvirtai nustatytus terminus”.
Zmogus nera masina, kuria gali ijungti ir isjungti, jam reikia pereinamuju laikotarpiu. Kad butu lengviau nuo darbo rezimo pereiti i poilsio rezima, patartina pesciomis eiti namo, sedint visuomeniniame transporte skaityti laikrasti, parejus is darbo persirengti kitais drabuziais. Taip pat naudinga reguliariai daryti pertraukas, kad kiltu nauju minciu. Ir apskritai, gyvenimas yra per trumpas, kad visa laika skirtume vien tik darbui. O kai kada reikia isdristi viska palikti ir leistis, tarkime, i issvajota tolima kelione. Kodel daugelis nedrista zengti tokio zingsnio, laiko tyrinetojui Geisleriui yra visiskai aisku: “Yra pavojinga pasiduoti tinginiavimui, nes greitai gali paaisketi, kad kitoks gyvenimas gali buti patrauklesnis”.
Zinoma, tada “laiko - pinigu” eroje prisieitu atsisakyti tam tikros dalies materialines geroves. Sociologai jau pranasauja atotruki visuomeneje tarp tu, kurie renkasi kuklesni gyvenima ir prabanga tureti daugiau laiko ir streso apimtu pinigu medziotoju. Galbut tiesa ir cia slypi kazkur per viduri.
Parengta pagal "Respublikos" prieda "Julius/Brigita"