Ar tikrai egzistuoja nemirtinga siela?
Musu planetoje kasmet mirsta 70 milijonu zmoniu, ju kunai yra palaidojami. Bet kas vyksta su ta zmogaus dalimi, kuria vadiname siela? Kas atsitinka tai musu esybes pusei, kuri masto, jaucia, svajoja, intuityviai vertina, per kuria zmogus tik ir tampa individu? Ar siela be pedsaku dingsta, ar kazkur gyvena toliau? Ar mastymas ir jutimai yra vien tik biocheminiai procesai?
Religijotyros, medicinos, fizikos specialistai, ivairiausiu sriciu mokslininkai iesko atsakymu i klausima apie gyvenima po mirties. “Tiesiog stebetina: visais laikais, visuose Zemes krastuose ir kiekvienoje kulturoje buvo isivaizduojama aukstesnioji jega ir tolesne egzistencija po fizines mirties, - sako religijotyros prof. Michaelis fon Briukas (Michael von Brueck) is Miuncheno universiteto. - Ir siandienines religijos - judaizmas, krikscionybe, islamas ir induizmas - pripazista viena Dieva, viena dangaus ir Zemes Kureja, valdanti pasauli ir laukianti musu anapus. Budistai taip pat garbina dievus, taciau jie yra neamzini, netobuli ir ne kurejai.”
Noras orientuotis nenuspejamame gyvenime, kuriame laime ir nelaime, meile arba kancia lemia, regis, atsitiktinumai, zmones visada skatino is chaoso konstruoti kosmosa (graik. tvarka), pasauleziura arba religija. Kita priezastis atsirasti isitikinimui, kad turetu buti kas nors daugiau nei vien materija, yra ekstaziski potyriai, kuriu metu zmogus issivaduoja is ribotumo ir patiria visiskos vienoves svaiguli. Tai gali buti meiles potyris arba transas, sukeltas kurybos proceso, ritmingu sokiu, muzikos arba kalbos. Samone praplesti gali ir sokas, badas, skausmas arba narkotines medziagos. Dar buna mistine ekstaze, patiriama karstai meldziantis, medituojant arba artimos mirties akivaizdoje.
Apie artimos mirties patirti pasakoja ivairiu epochu zmones. Filosofas Platonas (428-348 pr. m. e.) vaizdavo kareivi, kuris aplanke “kita pasauli”; tapytojas Jeronimas Bosas (Hieronymus Bosch, 1450-1516 m.) bande paveikslais isreiksti tai, ka zmogus regi po mirties, o psichologas Karlas Jungas (Carl Gustav Jung), 1943 m. patyres infarkta, regejo save ties mirties slenksciu. Apklausu duomenimis, ties juo atsiduria daugiau kaip 4 proc. zmoniu. Daugelis apie tai apskritai nekalba arba prisipazista tik praejus daug laiko, nes sis isgyvenimas taip sukrecia, kad ji apibudinti zodziais yra labai sunku. Kiti mano, kad vis tiek jais niekas netikes, palaikys naivuoliais arba net pamiseliais. Nepriklausomai nuo kulturines aplinkos ir epochos, visi pasakojimai apie artimos mirties isgyvenimus yra stulbinamai panasus. Balansuojantieji ties mirties ir gyvenimo riba tarsi is salies stebi savo kuna be gyvybes zymiu. Dauguma jauciasi esa energetiniai kunai, gali girdeti, matyti, jausti ir aiskiai mastyti. Laiko ir erdves pojutis isnyksta; tarsi filme pries akis dar karta prabega visas gyvenimas. Dauguma zmoniu sioje ekstremalioje situacijoje labai aiskiai junta kitu, salia esanciu, zmoniu jausmus, geba viska suprasti ir atleisti. Dazniausiai jie patenka i tuneli, kurio gale svyti nepaprastai ryski sviesa (kai kas ja apibudina kaip angelus arba Dieva) ir ju laukia mire artimieji. Daznai patiriamas laimes jausmas ir visazinystes ispudis. Daugelis pasakoja staiga suprate, kad kiekviena mintis yra svarbi ir kad ji veikia visa, kas egzistuoja. Grizimas i kuna daznai nuvilia, apibudinamas kaip apribojantis ir nemalonus. Klinikine mirti patyre zmones nepaprastai pasikeicia, visiskai nebebijo mirties ir igyja nepajudinama tikejima, nebesusijusi su jokia religija.
Vaizdinius, kuriuos zmogus regi artejant mirciai, dauguma mediku iki siol aiskindavo deguonies trukumu arba sudetingais biocheminiais procesais smegenyse. Kai kurie prisiminimus laiko haliucinacijomis, susvelninanciomis mirties sukeliama soka. Stebina tai, kad isgyvenimai mirties akivaizdoje taip daznai sutampa. Kaip ivairiu kulturu atstovai gali ta pati sapnuoti, regeti ta pacia haliucinacija? Be to, kai kas panasius vaizdinius regi ir nepateke i mirtina pavoju, pavyzdziui, soko busenos arba medituodami. Taciau dazniausiai tai patiria klinikines mirties istikti zmones, t. y. tokie, kuriu sirdis nebeplaka, medziagu apykaita sustoja, kurie nebekvepuoja, o ju smegenu veiklos prietaisai nebefiksuoja. Kaip paaiskinti, kad atgaivinti daugelis tiksliai papasakoja, kas vyko, buvo kalbama ar net galvojama, tarkime, operacineje arba avarijos vietoje? Kai kas sugeba detaliai atpasakoti keistus nutikimus, kurie tuo paciu metu vyko uz simtu kilometru.
“Atsizvelgiant i tokius faktus, reiketu diskutuoti, ar tikrai be to, kas yra matoma arba ka galima ismatuoti, daugiau nieko nera”, - kviecia olandas kardiologas dr. Pimas van Lomelis (Pim van Lommel). Jis atliko pirmaja moksline klinikines mirties studija ir pateike irodymu, kad musu samone nebutinai turi buti sujungta su kunu. Kardiologas taip aiskina savo tyrimu isvadas: “Samone galima palyginti su internetu. Galiu prie jo prisijungti savo kompiuteriu, kunu, ir naudodamasis juo dirbti. Jei prietaisa isjungiu, internetas vis tiek lieka. Net jei visiskai isardysiu kompiuteri, maziausias detales apziuresiu elektroniniu mikroskopu, jame interneto nerasiu”.
Siela ir
patirti “uz kuno ribu” jau seniai bando paaiskinti ir gamtos mokslu atstovai.
Fizikos Nobelio premijos laureatas Verneris Heizenbergas (Werner Heisenberg,
1901-1976) gamtos desnius, kuriuos laikome objektyviais ir todel
apskaiciuojamais, vertino kaip “zemiausia tikroves sluoksni”. Fizikas teigia,
kad stebetojas pats veikia stebima situacija. Paprasciau pasakius tai reiskia:
mes matome tai, ka norime matyti.
Ir Albertas Einsteinas (Albert Einstein,
1879-1955) buvo isitikines, kad egzistuoja nematoma realybe uz laiko ir erdves
ribu. Mokslininka suglumino faktas, kad sviesa fizikai gali ismatuoti kaip
daleles arba kaip bangas. Ir dar: kad ir kiek kilometru sviesos daleles btu
nutolusios vienos nuo kitu, jos visada yra susijusios, gali sinchroniskai virsti
sviesos bangomis. Sviesos savybes zavi ir fizika prof. Markolfa Nymca (Markolf
Niemz) is Heidelbergo: “Naudodamasi kompiuterine animacija, darbo grupe
Tiubingene imitavo Einsteino reliatyvumo teorija. Dirbtiniai vaizdai parode,
kaip mes suvoktume savo aplinka, jei judetume beveik sviesos - 300 000 km/sek.
arba milijardu km per valanda greiciu, o laikas ir erdve tarsi sustotu.
Kompiuteriu
sukurtuose vaizduose matyti tamsus tunelis, o jo gale ryski sviesa.
Tai man primine pasakojimus apie klinikine mirti ir as pradejau tyrineti”. Nymcas iskele
drasia hipoteze,
kad siela, vos palikusi
kuna, virsta sviesa. Pomirtinis gyvenimas esas milziniska saugykla, kurioje
amzinai lieka visos sielos - visa patirta meile ir visos
igytos zinios.
Matematikas prof. Giunteris Evaldas (Guenter Ewald) is Bochumo sia teorija nepasitenkina. Jo manymu tunelis ir sviesa yra ne tik laikinai didziuliu greiciu skriejancios sielos optine apgaule: “Tai patyre zmones pasakoja, kad paslaptinga sviesa yra meile skleidziantis dydis, savotiska, neapibudinama asmenybe”. Matematikas Evaldas jau nuo 1997 m. renka, tvarko ir komentuoja pasakojimus apie klinikine mirti. Jis teigia, kad siuos reiskinius tiriant ivairiais aspektais, gaunami tarsi mozaikos akmenukai, reikalingi bendram sudetingo fenomeno ivertinimui. Po ilgu tyrinejimu ir apsikeitimo patirtimi su kolegomis metu prof. Evaldas neabejoja: gyvenimas po mirties yra.
Dr. van Lomelis samone lygina su traukos jega. “Ji pati nera ismatuojama, nes yra visa apimanti, kaip ir gravitacija: fizikini poveiki ismatuoti galima, bet niekas nezino, kas ta gravitacija yra is esmes. Taip yra ir su samone: galime nustatyti smegenu aktyvuma, bet ne minciu turini. Moksliskai neirodoma, ka tiksliai zmogus sapnuoja arba kodel yra ka nors isimylejes, nors sie fenomenai mums visiems yra pazistami. O kiekvienas, pabuves ant mirties slenkscio arba turintis mistines patirties, gerai zino, kad samone nesibaigia smegenu veikla arba mirtimi”.
Parengta pagal "Vakaro ziniu" prieda "Geras!"