Kada atsilieps nezemiskos civilizacijos?
Amerikiete astrofizike Dzil Tarter (Jill Tarter) yra SETI programos direktore: sioje programoje dalyvaujantys mokslininkai jau 50 metu klausosi signalu is kosmoso, ieskodami tokiu, kuriuos galetu siusti kitos civilizacijos. Apie kol kas nevaisingu paiesku prasme su ja kalbejosi vokieciu zurnalistai.
- Kaip jums paciai kilo noras aptikti nezemiska civilizacija?
- Kadaise man i rankas pateko NASA studija, kaip butu galima aptikti nezemisku butybiu pedsakus. Siuo reikalu iskart susizavejau. Juk daugybe filosofu ir teologu tukstancius metu domino klausimas, ar dar kur nors visatoje yra gyvybe. Skaitant ataskaita man paaiskejo, kad zmonija dabar pagaliau igijo techniniu galimybiu gauti atsakyma i si labai sena klausima ir kad galima eksperimentuoti, uzuot vien tik subjektyviai speliojus.
- Kodel yra svarbu zinoti, ar kur nors visatoje yra gyvybe?
- Jei zmones pamastys apie tai, kad kosmoso evoliucija kitose planetose galejo sukurti visiskai kitokias gyvybes formas, tikriausiai suvoks, kokie mes, zmones, vis delto esame panasus, palyginti su kokiais nors ufonautais. Tikiuosi, kad sis suvokimas pades neakcentuoti musu skirtumu ir del to neskaldyti vieni kitiems galvu. Nezemiskos gyvybes galimybe galetu zmoniu gyvenima padaryti taikingesni. Siaip ar taip, SETI darbas prisideda prie gyvenimo musu planetoje vertes suvokimo. Ji yra vienintele musu tevyne visatoje, atsargines planetos neturime. Butu kvaila nesaugoti gamtos ir nesirupinti artimo gerove, visai nesvarbu, ar kosmose esame vieni, ar egzistuoja daugybe planetu, kuriose gyvena protingos butybes.
- SETI jau 50 metu iesko ufonautu ir iki siol nepateike ne vieno gyvybes egzistavimo visatoje irodymu. Ka tai reiskia?
- Tarkime, klausimas butu ne apie protingas gyvybes formas, o skambetu taip: ar vandenynuose yra zuvu? Butu panasu i musu darba, jei pasemtume stikline vandens ir ziuretume, ar jame yra zuvu. Neradus stiklineje zuvies, nebutu labai ismintinga daryti isvada, kad vandenynuose zuvu isvis nera. Tokioje padetyje esame ir dirbdami SETI. Dar gerai neistyrinejome daugybes dimensiju, kuriose galetu sleptis svetimu civilizaciju signalai. Pakankamai neistyrinejome net savo paciu kosminio kiemo, Pauksciu Tako. Mums reikia geresniu metodu ufonautams aptikti.
- Kiek laiko mokslininkus galima motyvuoti ieskoti kazko, ko nerado per penkis desimtmecius - 100, o gal 200 metu?
- 50 metu kosminiu mastu nera ilgas laikas. Nemanau, kad kiltu problemu del motyvacijos. Aisku, galima isivaizduoti, kad kada nors ieskojimai bus nutraukti, nes nebebus pinigu projektui vykdyti, arba bus isitikinta, kad buvo padaryta visa imanoma. Paiesku sustabdymas prilygtu isvadai, kad kosmose esame vieni. Tai butu nepaprastai svarbi isvada, kurios neleistina vertinti lengvabudiskai.
- Ar negaletume sio reikalo paspartinti patys, aktyviai siusdami tinkamus signalus i kosmosa, is kuriu protingos butybes suprastu: aha, Zemeje yra gyvybe. Tada jos galetu atsiliepti.
- Mano nuomone, siuo metu to daryti negalime, nes musu technika kosmoso masteliais yra kudikio amziaus. Nors gyvename senoje galaktikoje, pagal technologiju lygi esame labai jauna civilizacija. Turime priezasciu manyti, kad Pauksciu Take esame jauniausia civilizacija, sugebanti komunikuoti kosmose. Kiti signalus turetu siusti labai ilgai, kad apskritai atsirastu sansas, jog ju ieskanti civilizacija, kokia esame mes, juos isgirs. Toks projektas turetu apimti maziausia 10 000 arba 100 000 metu laikotarpi, kitaip nera prasmes. Bet kol kas mums sunku uzsitikrinti lesas artimiausiems dvejiems metams, ir tai tik klausymuisi. Taigi zmonija turi gerokai pasenti ir tapti ismintingesne, kad galetu imtis tokio projekto.
- Ar SETI darbas palengvetu, jei teleskopai butu pastatyti is Zemes nematomoje Menulio puseje?
- Ten netrukdytu Zemeje esancios technikos arba palydovu spinduliuote, todel kita Menulio puse isties butu gera vieta radijo teleskopams statyti ir juos nukreipti i visatos tolius. Taciau nemanau, kad toki projekta pajegtu igyvendinti vien SETI. Be to, negalima sumenkinti techninio issukio. Judrus teleskopas, atsparus smulkioms Menulio dulkems, tikrai nera paprastas reikalas.
- Kaip manote, ar klausimas apie gyvenimo kitose planetose buvima yra vienodai svarbus visu kulturu zmonems?
- Esu isitikinusi, kad klausima “Ar yra ir kitu?” evoliucija itvirtino zmogaus samoneje. Visad budavo svarbu zinoti, ar kas nors yra gretimame urve arba kitame upes krante arba uz horizonto. Klausimas apie kitus kosmose yra siu klausimu tesinys.
- Ka jums sako nuojauta: jei vis delto atrasime kokiu nors kosmoso butybiu, jos bus mums draugiskos ar priesiskos?
- Dauguma zmoniu ateiviu is kosmoso bijo. Tikriausiai tai uzkoduota musu genuose. Nezemiskos butybes, su kuriomis galetume uzmegzti kontaktus, tikrai butu is daug senesnes civilizacijos ir technologiskai daug pranasesnes. Labai tiketina, kad del techninio pranasumo ateiviai nesikesintu i musu resursus, taigi tikriausiai nebutu agresyvus. Bet visa tai tik speliojimai. Ir cia galioja taisykle: objektyvi tikrove nepriklauso nuo to, ka manau as arba ka manote jus. Bet kaip mokslininke noreciau zinoti, kaip yra is tiesu.
Ufonautu karstlige D.Britanijoje
Paslaptingi svieciantys ir skraidantys objektai uzpludo pirmiausia D.Britanija: tai aiskeja is neseniai paskelbtu D.Britanijos gynybos ministerijos slaptuju protokolu.
Regis, megstamiausiu ufonautu iskylu tikslu tapo D.Britanija. Vien per praejusius 20 metu Anglijos pilieciai tvirtina mate simtus keistu skraidanciu objektu. Apie tai galima suzinoti pavarcius 6000 puslapiu slaptu 1994-2000 m. dokumentu, kuriuos Londone paskelbe Gynybos ministerija. Pagal juos naujieji neatpazinti skraidantys objektai nera labai panasus i senasias “skraidancias lekstes”. Bene ispudingiausias susitikimas ivyko 1997 m. Iki siol neskelbtame policijos protokole rasoma, kad vienas Pietu Velso gyventojas buvo itin keisto reiskinio liudytojas: prie jo automobilio priartejo “milziniska zvaigzde”, paskui ji virto “sviesos tuneliu” ir apie penkias minutes apgaube jo automobili. Galiausiai vyras islipo ir keistoje tyloje pasivaiksciojo po sviesa. Kita diena jis apsirgo, jam atsirado “odos problemu”. Tais paciais metais ufonautas isgasdino viena Birmingamo gyventoja, buvusi savo sode. Kaip rasoma slaptajame protokole, ateivis paliko “balta, silka primenancia medziaga”, kuria tas vyras uzkonservavo stiklainyje. 1999 m. policininkas pranese apie neatpazinto skraidancio objekto pasirodyma virs Celsio stadiono, o dar vienas liudytojas teige mates “Tablerone” sokolado formos skraidanti objekta.
Ministerijos ir nacionalinio archyvo dokumentuose yra ir piesiniu. Specialistai pagal juos sprendzia, kaip pastaraisiais desimtmeciais pasikeite skraidanciu objektu forma, lyginant su tuo, kaip jie buvo vaizduojami anksciau. Daugelyje dabartiniu dokumentu jie yra dideli, juodi ir trikampiai, tuo tarpu 4-aji ir 5-aji des. veikiau primine diska arba lekstute. Kiek galima spresti is tuo paciu metu paskelbtu 1952 m. dokumentu, pranesimai apie neatpazintus skraidancius objektus sukeldavo ir auksciausiu valstybes pareigunu nerima. Tuometinis Anglijos ministras pirmininkas Vinstonas Cercilis is savo ministru pareikalavo issiaiskinti apie “visa ta velniava”. Jis gavo raminanti atsakyma: ufonautu pasirodymo priezastys paprastai esancios visiskai zemiskos - optine apgaule, astrologiniai ir meteorologiniai fenomenai, klaidinantis lektuvu panaudojimas ir tiesiog kvaili pokstai.
Parengta pagal "Respublikos" prieda "Julius/Brigita"