Mirusiuju skambuciai: kalbekite su dangumi
XX a. pradzioje garsusis isradejas Tomas Edisonas nesekmingai megino israsti telefona, kuriuo gyvieji galetu susisiekti su mirusiaisiais. Panasus bandymai, pakartoti Anglijoje ir JAV mazdaug 1940-aisiais, taip pat nepavyko. Taciau, regis, norintiems “prisibelsti” i gyvuju pasauli mirusiesiems jokio specialaus irenginio nereikia - jie gali tai padaryti paprasciausiu telefonu.
Kad jums paskambintu mirusysis, nereikia buti ypatingam - tokiu skambuciu dazniausiai sulaukia paprasti zmones, neturintys jokiu mistiniu savybiu.
Amerikiete Valerija liudejo del savo mylimojo mirties. Apimta depresijos mergina net nesikele is lovos - tik gulejo ir ziurejo i lubas. Viena grazu vidurdieni suskambo telefonas. Pakelusi rageli Valerija atpazino pries astuonis menesius mirusios seneles balsa. “Tu dabar pat pakilsi is tos lovos, supratai?” - paliepe mirusioji. “Taip, senele”, - tepajege suvapeti nustebusi mergina. Kaip veliau ji prisipazino savo draugams, sis skambutis ikvepe ja naujam gyvenimui. Valerija sako, kad veliones seneles balsas skambejo tarytum is labai toli.
Deja, daugelis mirusiuju nepasako nieko rislaus arba kartoja vis tas pacias keistas frazes. Jie nieko nepasakoja apie gyvenima anapus... Tik retkarciais skambinantiesiems issprusta: “Jie sake, kad man negalima skambinti”, ar panasus sakinys.
Pranese apie paslepta testamenta
Aktores Idos Liupino tevas, mires Londone per Antraji pasaulini kara ir nespejes pareiksti savo paskutines valios, po puses metu paskambino dukrai ir papasakojo apie slaptaviete, kurioje laike savo dokumentus. Mirusiojo nurodytoje vietoje is tiesu buvo rastas testamentas...
Zmones, sulauke keistu skambuciu, teigia, kad mirusiuju balsai buna visiskai tokie patys kaip tada, kai jie dar gyveno. Skambinantieji vartoja ir savo megstamus zodzius, svelnius vardus. Neretai rysys buna prastas del ivairiu trikdziu ir pasaliniu balsu, tarytum butu susikirtusios kelios telefono linijos. Dazniausiai nevyksta “tikras” pokalbis. Atsiliepes zmogus tiesiog atpazista mirusio artimojo balsa arba isgirsta kokia nors fraze, kuri leidzia suprasti, kad skambino butent mirusysis.
Paliko zinute atsakiklyje
Viena amerikiete tvirtina girdejusi telefonu savo mirusios motinos balsa. “Buvau ka tik po operacijos, - sake moteris, - tokios, kuriai mano mama nepritartu. Grizusi is ligonines atsakiklyje radau palikta zinute - pikta veliones mamos suksni: “Tai as!” Taip ji, budama gyva, mego atsiliepti i telefono skambucius.” Po motinos mirties tuo metu buvo praejes vienas menuo. Veliones balsa nedvejodami atpazino ir moters brolis bei tevas.
Paslaptingu reiskiniu tyrinetojai net suskirste tokius skambucius i kelias grupes: “paprastus”, “ilgus”, “tikruosius” ir “atsakomuosius”. Patys dazniausi yra neilgai trunkantys “paprastieji skambuciai”. Tuomet vaiduoklis skambintojas istaria ne daugiau kaip trisdesimt zodziu. Dazniausiai jis kartoja kokia nors fraze ar klausima ir visai nereaguoja i atsiliepusiojo zodzius. Paprastai toks pokalbis nutruksta tik tada, kai rageli padeda atsiliepes gyvasis.
“Ilgieji” skambuciai kur kas retesni. Jie isskirtiniai tuo, kad atsiliepiantysis dazniausiai ne nezino, kad jam skambinantis zmogus yra jau mires ir kalba su juo tarytum su gyvu. Tiesa, pastebeta, kad per tokius pokalbius skambinantys mirusieji vengia atsakineti i klausimus apie savo ateities planus ar sveikata. Na, o “tikrieji” ir “atsakomieji” skambuciai skiriasi tuo, kad pirmuoju atveju skambina pats mirusysis, antruoju - gyvasis skambina jau mirusiam zmogui dar nezinodamas apie sio mirti ir sulaukia atsakymo...
Rupestinga roko muzikanto senele
1969 metais telefonas suskambo amerikiecio roko muzikanto Karlo Uphofo draugo namuose. Atsiliepes Karlas atpazino pries dvi dienas mirusios savo mylimos seneles balsa...
Karlo senele buvo kurcia, taciau megdavo skambineti anuko draugams ir klausti: “Ar Karlas pas jus? Pasakykit jam, kad tuojau pat eitu namo.” Kadangi atsakymo ji vis vien negaledavo isgirsti, padedavo rageli.
Muzikanto draugus labai nervindavo sis senosios ponios iprotis. Negana to, rupestingoji mociute sugebejo paskambinti savo anukui net is ano pasaulio...
Tyrinejantys si reiskini psichologai nusprende pasidometi, kiek laiko dazniausiai buna praeje nuo skambinancio mirusiojo mirties ir jo skambucio. Mokslininkai tikejosi, kad dauguma tokiu ivykiu turetu nutikti nepraejus ne parai po skambinanciojo mirties - greiciausiai sielvarto prislegti ir niekaip negaledami susitaikyti su artimo zmogaus praradimu draugai ar giminaiciai isgalvoja tokius skambucius, o gal net patys sau skambina. Taciau atlikus statistinius skaiciavimus pasirode, kad beveik trecdalis mirusiuju skambino artimiesiems praejus pusmeciui ar ilgesniam laikui nuo savo mirties. Mokslininkus labai nustebino tai, kad nuo astuoniu iki trisdesimties dienu po artimojo mirties tokiu skambuciu beveik neuzfiksuota.
Anukei skambino is jos pacios telefono
Tyrinetojus domina ir techninis mirusiuju skambuciu aspektas. Ar jie is tiesu naudojasi telefonu taip pat, kaip mes, skambindami savo draugui? Ar privercia gyvuosius girdeti savo skambuti ir balsa ragelyje kokiu nors “vaiduoklisku” budu?
Dazniausiai mirusiuju skambuciai niekuo nesiskiria nuo paprastu: jei namie yra keli “sublokuoti” telefonai, jie visi suskamba vienu metu. Taciau yra buve ir tokiu atveju, kai is visu namie esamu telefonu skambejo tik vienas, skambucio garsas buvo ne toks kaip visada, tarsi prislopintas, pokalbio pabaigoje ragelyje tvyrojo tyla, o tuo metu dirbes operatorius neigia priemes toki skambuti.
Viena angle ponia Vilson be galo trosko gauti bent kokia zinute is savo mirusio senelio. Tuo metu Liverpulio radijuje savo laida turintis mediumas Dzeimsas Byrnas tvirtino, jog gali gauti zinutes is ano pasaulio. Jo laida buvo labai populiari, telefono linijos tiesiog luzdavo nuo skambuciu zmoniu, norinciu paprasyti, kad mediumas susisiektu su mirusiais artimaisiais. Viena tokiu buvo ir ponia Vilson, bet jai taip ir nepavyko prisiskambinti mediumui. Nusiminusi moteris pasiklause radijo ir nuejo miegoti. Taciau netrukus, apie desimta vakaro, suskambo telefonas. Pazistamas senelio balsas (atrode, kad jis sklinda is labai toli) istare: “Mieloji, man viskas gerai, esu su tavo senele ir kitais mirusiais zmonemis. Negalvok apie praeiti ir judek i prieki. Linkejimai vaikams.” Nustebusi moteris, manydama, kad tai gali buti pokstas, paskambino telefonu tarnybai, noredama suzinoti skambinusiojo numeri. Taciau pasirode, kad poniai Vilson buvo skambinta... is jos pacios telefono.
Parengta pagal dienrasti "Vakaro zinios"