"Ichtiandro" paieškos: mitai ir tikrove
Ar musu planetoje egzistuoja zmoniu populiacija, kuri prieš dešimtis, o gal ir šimtus amziu paliko kieta zeme ir visiems laikams apsigyveno po vandeniu? Mokslas šiuo klausimu teigiamai atsakyti negali, bet daug faktu, uzfiksuotu istorinese kronikose, ir šiuolaikiniai liudininku pranešimai byloja ka kita, - praneša "Vakaro ziniu" priedas "Geras".
Isakymas: sulaikyti
Narai vakariniame Baikalo krante dalyvavo mokomuosiuose koviniuose nardymuose. Netiketai vienas ju išniro i paviršiu šaukdamas, jog ka tik mate, kaip uz 15-20 metru nuo jo praplauke milzinas su apskritu šalmu ant galvos.
Šios butybes, iš išores labai panašios i zmogu, ugis buvo mazdaug trys metrai. Ikandin jos po kurio laiko pasirode dar du "ichtiandrai". Nors visa tai vyko mazdaug 50 metru gylyje, jie neturejo nei akvalangu, nei kokiu kitu aparatu ar irangos. Visa ju "ekipuote" - i rutulius panašus šalmai, dengiantys galvas, ir priglude kombinezonai.
Apie paslaptinga ivyki nedelsiant buvo pranešta ivairioms instancijoms. Sunerimusi vadovybe isake tuctuojau sulaikyti viena "ichtiandru". Bemat buvo sudaryta speciali 7 naru grupe, taciau bandymas sulaikyti paslaptingus plaukikus baigesi tragiškai.
Uzmetus tinkla ant vieno milzinu, visa naru grupe kazkokio galingo impulso buvo išsviesta i paviršiu. O kadangi autonomine iranga neleido pakilti iš tokio gylio ignoruojant dekompresijos rezima, visi grupes nariai susirgo kesonine liga. Vienintelis išsigelbejimas - dekompresijos rezimas barokameroje, ir nedelsiant. Narai ju turejo kelias, bet veike tik viena, kurioje telpa ne daugiau kaip du zmones.
Taigi trys iš grupes zuvo, kiti liko invalidais. Na o "ichtiandru" nuo tada Baikale niekas nemate.
Ziaunos "juru zmonems" nereikalingos?
Zmogus vidutiniškai po vandeniu gali išbuti apie minute. Gerai treniruoti perlu ieškotojai - 2-3 kartus ilgiau.
Vokietis nardytojas Thomas Zittas (Tomas Citas) 2007 metu rugpjuti sugebejo sulaikyti
kvepavima po vandeniu 15 minuciu ir 2 sekundes. Tai jis pademonstravo tiesioginiame Amerikos rytinio televizijos šou eteryje ir pagerino savo paties ankstesni pasaulio rekorda - 14 min. 25 sek.
Prieš pasiekdamas pastaraji rekorda T.Zittas 20 min. kvepavo grynu deguonimi. Taciau Gineso rekordu knygoje uzfiksuotas ir jo gebejimas sulaikyti kvepavima prieš tai papildomai neikvepus deguonies - 9 min. ir 8 sek. Šioje knygoje Thomas figuruoja ir del dar vieno rekordo - jis po vandeniu be akvalango sugebejo nuplaukti 130 m.
Švedijos Lando universiteto specialistai nustate, kad Tailando Surino salos gyventojai - mokenai po vandeniu mato dukart geriau negu europieciai.
Kas narde, tas zino: paprasto zmogaus akys neprisitaikiusios prie povandeninio gyvenimo. Net su kauke gana sunku izvelgti, kas guli juros dugne.
O mokenai, mintantys juros dugne auganciais moliuskais, juros agurkais, puikiai mato 10 ir daugiau metru gylyje. Specialistu tirti aborigenai puses metro atstumu lengvai skiria 1,5 mm dydzio detales, o europiecio galimybiu riba - 3 mm.
Pasak mokslininku grupes vadoves, mokenai akimis sugeba daryti stebuklus: jie gali visiškai susiaurinti vyzdzius, ypatingai suspausti akiu lešius ir taip išgauti didziausia "paveiksliuko" ryškuma gelmese.
Zinant šiuos faktus galima butu prieštarauti: profesionaliu nardytoju, per ilgas treniruotes išmokusiu sulaikyti kvepavima ir susiaurinti vyzdzius, taip pat jogu, kurie kartais dugne praleidzia kelias paras, negalima lyginti su "juru zmonemis".
Bet kas irode, kad po vandeniu gyvenancios zmogiškos butybes tikrai vietoj plauciu turi ziaunas? Net po ilgos evoliucijos juru vezlio plauciai nevirto ziaunomis, bet po vandeniu jis geba išbuti tris valandas!
Oda, panaši i pleve
Mokslas netiki "juru zmoniu" egzistavimu, bet neneigia fakto, kad ilga laika gyventi po vandeniu be skafandro ir kitokios irangos zmogus gali!
Vieno tokio "ichtiandro" istorija visai neseniai mego pasakoti prancuzai. Vienas benamis Senos dugne netoli Paryziaus gyveno kelis menesius! Jis kvepuodavo per gumini vamzdeli su paties pasigaminta plude ir i sausuma išlisdavo tik karta per para, bet tik tam, kad pasigautu kelias zuvedras ir cia pat zalias suvalgytu.
Benamiui zuvus per nelaiminga atsitikima, Prancuzijos medikai ji ištyre ir pamate, kad nuo ilgo buvimo po vandeniu jo ranku ir koju pirštu oda išsitempe, daresi panaši i pleve...
Dar vienas faktas. Visai neseniai netoli Honduro zvejai pagavo rykli. Jo skrandyje buvo rasti neregetos butybes griauciai. Radini perdavus mokslininkams šie nustate, kad viršutine skeleto dalis - zmogaus, o nuo dubens - zuvies. Undine, sirena ar vienas iš "juru zmoniu"?
Zmogus-zuvis
Zvilgtelekime i istorines kronikas. Viduramziams prasidejus zinomas karvedys Minas Nilo zemupyje mate "juru zmogu" ir "juru moteri". Ji buvo ilgaplauke ir didziakrute.
Rytu tautos irgi nestokoja tokiu pasakojimu. Ju isitikinimu, iš Raudonosios juros anksciau reguliariai išbrisdavo Oenas (neabejotinai biblinis Jonas) ir vykdavo i Babilona aplankyti ten gyvenanciu zmoniu.
"Kosmografijoje" irgi daznai minimi "juru zmones", pasakojama, kad prie Ispanijos krantu yra gyvunas, kurio veidas labai panašus i zmogaus. Beje, jis su balta barzda.
Panašiu butybiu, kaip liudija istoriniai šaltiniai, XIV-XV amziuje buvo galima aptikti prie senoves armenu Vano ezero. Keliautojai pasakodavo mate ezere plaukiojancius zmones su plevaplevemis sujungtais ranku ir koju pirštais. Senoves indu tekstai byloja apie po vandeniu gyvenusius daugiau kaip 300 mln. zmoniu! 1400 metais prekeives pienu, anksti ryta traukdamos i turgu, seklumoje pagavo juru mergina ir padovanojo ja Harlemo miesto valdziai. Ja apvilko suknele ir išmoke verpti. Nors keleta metu mergina gyveno šeimoje, ji nuolat verzesi grizti i jura.
Dingo visiems laikams
XVI a. viduryje Orfordo zvejai, ištrauke tinklus i kranta, rado juose isipainiojusia keista butybe - ši buvo panaši i vyra. Ji buvo visiškai plika, bet su ilga tankia barzda.
Butybe buvo nunešta i Orfordo pili. Cia kuri laika ir gyveno. Juros baidykle buvo maitinama zuvimi (ja prieš dedama i burna ilgai maigydavo rankose).
Kai po keliu menesiu monstras buvo nuneštas prie juros panorus paziureti, kaip pliuškensis vandeny, jis sudraske triguba apsaugini tinkla ir paspruko nuo savo kankintoju. Keisciausia, kad jis netrukus grizo pas zmones. Tiesa, po rumu baseine praleistu metu pabaisa slapta nusigavo prie juros ir dingo visiems laikams.
Garsino Ispanijos kaimeli
Gerai zinoma istorija apie zmogu-zuvi. Ji prieš tris amzius visame pasaulyje išgarsino nedidele Ispanijos gyvenviete.
Mazas berniukas, vardu Franciskas, stebino draugus puikiu gebejimu plaukioti, bet karta stipri upes srove nuneše ji i jura ir artimieji nebesitikejo pamatyti jo gyvo. Bet po penkeriu metu zvejai Kadzio ilankoje pastebejo kazkoki dideli siaubuna, vagianti ju zuvi.
Paspende spastus ir ištrauke izuluji vagi i kranta, zvejai pamate, jog tai augalotas vaikinas, kuris nuo paprasto zmogaus skyresi zvynu juosta - ji driekesi nuo gerkles iki pilvo apacios ir per nugara išilgai stuburo. Vyro ilgi plaukai buvo raudoni, o pirštus junge plona ruda pleve...
1819 metais zvejai tikino, kad prie Šetlando salu ju pagauta moteris kvepavo kaip zmogus.
Vaiduokliai po vandeniu
Verta pasigilinti i aplinkybes, kurios, jei ir nepatvirtina, kad protingos butybes gali gyventi juros gelmese, tai bent jau tikrai paaiškina, kodel šiuolaikinis mokslas iki šiol nieko apie juos nezino.
Pirma, zmogui iprasta aplinka - sausuma - uzima tik šiek tiek daugiau nei ketvirtadali sausumos paviršiaus. Taigi musu planeta visiškai pagristai butu galima vadinti Okeanu, o ne Zeme.
Antra, kaip zinome, gyvybe uzsimezge vandenyje, todel juros intelektas (jei jis egzistuoja) uz zmogaus intelekta vyresnis mazdaug pusantro milijono metu.
Kad Zemes gyventojai menkai pazista juros gelmes, galima spresti iš šiu iškalbingu skaiciu. 10 000 m ir didesni gyli šturmavusiu zmoniu yra nepalyginti maziau negu tu, kurie apsilanke kosmose ar Menulyje.
6000 m gylyje beveik baigiasi mums pazistamas juros gyvenimas. Tiesa, nejudrus batiskafai yra pasieke 11 000 m gyli. Deja, jie kol kas neturi aparaturos, kuri leistu gerai matyti tai, kas vyksta aplink juos. Taigi vandenyno dugnas mokslui pazistamas daug maziau negu musu nakties šviesulio antroji puse.
Mokslas paaiškinti negali
Hipotezes apie Pasaulinio vandenyno gelmese gyvenanciu protingu butybiu veikla naudai byloja kai kurie reiškiniai, nepaaiškinami iš šiuolaikinio mokslo poziciju.
Visa XX a. ivairiuose Pasaulinio vandenyno rajonuose ne karta stebeti vadinamieji švytintys ziedai iki 200 m skersmens su iš centro sklindanciomis juostomis. Be to, liudininkai tvirtina, kad šie ratai sukosi mazdaug 30 m/sek. greiciu.
Turas Hejerdalas, keliaves "Kon Tiki" plaustu, raše, kad kone kasdien juos aplankydavo smalsus sveciai. "Tokiomis naktimis kartais išsigasdavome išvyde dvi apskritas švytincias akis, kurios netiketai išnirdavo iš vandens visai šalia plausto ir zvelgdavo i mus nemirksinciu hipnotizuojanciu zvilgsniu."
Keleta kartu, kai vandenynas buvo ramus, juodame vandenyje aplink plausta išnirdavo apskritos galvos, kurios nejudriai spoksodavo didziulemis spindinciomis akimis.
Uzkoduoti signalai iš Atlanto dugno
Prieš kuri laika JAV kariniu juru pajegu institutas atliko tolimojo povandeninio ryšio bandymus. Kilometrine antena buvo ištempta išilgai zemyninio šelfo - 150 km nuo rytines JAV pakrantes. Juroje budejo laivas su i dugna nukreiptais lokatoriais, gaudanciais antenos signalus. Iš pradziu viskas vyko normaliai, bet paskui prasidejo nesuprantami dalykai. Lokatoriai priimdavo antenos signalus, veliau tarsi signalo "aida" ir galiausiai kazkokius paslaptingus, tarsi koduotus, pranešimus.
Nustatyta, kad signalu šaltinis buvo viename maziausiai ištirtu Atlanto vandenyno rajonu, cia gylis siekia iki 8000 m. Kariniai ekspertai padare išvada, kad iš vandenyno dugno zmonems nesuprantama kalba buvo perduodami uzkoduoti pranešimai!
Mokslininkai nesiliauja gincytis, su kuria civilizacija bus uzmegztas pirmasis kontaktas: su kosmoso ar vandenyno, su ateiviais ar "ichtiandrais". Nors gali buti, kad šie kontaktai jau seniai uzmegzti, tik mes apie tai neinformuojami. Gal todel, kad zmonija iš esmes dar nepasirengusi bendrauti su butybemis, pasiekusiomis aukštesni išsivystymo lygi.
Akistata su "juru pabaisa"
Dar neseniai "juru zmoniu" (taip juos vadino papuasai) gana daznai budavo galima sutikti Naujosios Gvinejos pakrantese. Ciabuviai tvirtino šimtais skaiciuojantys susitikimus su butybemis, kuriu zmogiškas kunas zemiau juosmens baigiasi didziuliu plaukmeniu.
Zinomas Amerikos antropologas Ray Wagneris, Naujojoje Gvinejoje rinkes liudininku atsiminimus apie "juru zmones", išsiaiškino, kad jie gyvena grupemis po 40-50, o plaukdami išsirikiuoja. Butybiu oda yra blizgi, balta, jos panašios i zmones, bet burna tiesi ir plona. Pateles - su didelemis krutimis, vyrai - su tokiais pat kaip zmogaus lyties organais, o kojos nuo keliu zemyn suaugusios, pedos pakrypusios i skirtingas puses. Plaukai juodi ir labai ilgi.
1983 metu liepos 5 diena, kai R.Wagneris buvo Ramatbejaus ilankos pakranteje, vietiniai vaikai pradejo rodyti pirštais i jura. Joje teškenosi blizgaus, lankstaus balintos kavos atspalvio kuno butybe, panaši i zmogu. Ji it strele išnerdavo iš vandens ir tuoj dingdavo bangose.
Papuasai prekiavo "ichtiandru" mesa turguje
Mokslininkas papraše ciabuviu valties ir nuplauke nepazistamojo link. Šis, pajutes gresme, pradejo letai trauktis i atvira jura.
R.Wagneris keliskart bande nufotografuoti juru gyventoja, bet vos tik nukreipdavo i ji fotoaparata, šis dingdavo po vandeniu.
Veliau mokslininkas dar keleta kartu mate ta butybe, kuri, regis, pati zmones stebejo. Bet vos jie bandydavo prie jos priarteti, ši slepdavosi gelmese.
Grizes i JAV mokslininkas perverte kalnus specialios literaturos, lygindamas matyta juru butybe su visais vandenyno zinduoliais, bet nieko panašaus taip ir nerado.
Beje, papuasu gentys i "juru zmones" ilgai ziurejo kaip i laimiki, nes ju mesa buvo paklausi turguje - uz ja mokedavo pasakiškus pinigus.
Jie - musu proteviai?
Švedu biologas Janas Lindbladas iškele hipoteze, kad dar prieš mums zinomus pirmykšcius zmones gelo vandens telkiniuose ir šalia ju jau gyveno butybes, kurias mokslininkas pavadino "ikspitekais", vandens primatais, neturinciais ziaunu ir puikiausiai išgyvenancias su plauciais.
"Ikspitekai" turejo pakankama poodini riebalu, sauganti kuna nuo peršalimo, aptakios formos kuna ir glotnia oda. Amfibiju kojos buvo ilgesnes uz rankas, eidami jie šiek tiek kuprinosi.
Iš pradziu, dar prieš atsirandant homo sapiens, "ichtiandrams" priklause visa planeta, taciau klimatui atšilus ir ledynu vandenims nutekejus i vandenynus, o daugeliui gelo vandens telkiniu išdziuvus, padetis iš esmes pasikeite. Amfibijos buvo priverstos pasitraukti i "rezervacijas" - neišdziuvancias pelkes, aklinus uztakius ir giliavandenius ezerus.
Tose vietose, kaip teigia mokslininkas, sulaukeje, pamazu išmirštantys "ichtiandru" palikuonys ir gyvena iki šiol, prisidenge skambiais pelkiu kipšu, vandeniu ir undiniu vardais!
Paranormaliu reiškiniu tyrinetojui rusui Aleksejui Kazakovui pavyko pasikalbeti su pasienieciu, kuris jaunysteje suteike pirmaja pagalba vienam tokiu "vandeniu".
Karta laisvalaikiu zvejodamas nuošaliame meldais apaugusiame ezere, netoli Rumunijos sienos, kareivis išgirdo kazka dejuojant. Priejes arciau pašiurpo, nes išvydo kazkokia i zmogu panašia butybe. Kai ši mostelejo ranka, prašydama pagalbos, kareivis pamate, kad jos pirštai sujungti pleve kaip anties.
Kelias i Atlantida
Daug zmoniu yra sutike undiniu ir vandeniu ne tik gelo vandens telkiniuose, bet ir suriose jurose, vandenynuose! Išeitu, kad gelmese gyvena dar viena zmonijos šaka, nuo neatmenamu laiku pasislepusi po vandeniu. Mokslininkai iškart prisimena legendinius atlantus, išmaniusius sudetingiausias technologijas, o veliau, tragiškai susikloscius aplinkybems, persikrausciusius gyventi po vandeniu.
Senoves legendos pasakoja, kad atlantu civilizacija kulturiniu ir techniniu lygiu gerokai lenke visas tuo metu gyvenusias tautas. Kitos legendos byloja, kad paskutiniu Atlantidos karaliu rumu mechanikai dare mechanines pavaras ne tik juriniams laivams, bet ir povandeniniams bei skraidantiems aparatams. Jei visa tai ne iš piršto lauzta, gali buti, kad didele Atlantidos gyventoju dalis sugebejo išlikti po zemyna sunaikinusios katastrofos, persikelti po vandeniu ir ten isikurti amziams.
Gelmiu tyrimai, atlikti Atlanto vandenyne, spejamame nuskendusios Atlantidos rajone, leido mokslininkams savo akimis išvysti laiptus, vedancius i urvus, apvalias sienas, sudetas iš milzinišku akmenu, arkas, perejas, uz kuriu gali sleptis iejimas pas musu povandeninius brolius...
Informacija paimta is dienrascio vakaro zinios
