Šviesos zybsnis, kai sustoja širdis
Jauna amerikiete Lisa - viena iš tu, kuriai pavyko grizti iš anapus. Prieš trejus metus, gelbedamasi nuo skausmo, ji padaugino vaistu. Kol gydytojai grumesi del jos gyvybes, moteris spejo pamatyti keistu dalyku. "Atsiduriau patalpoje, panašioje i universiteto auditorija, tik be suolu ir kedziu. Aidejo muzika, sukosi zmones su ivairiaspalvemis veliavelemis rankose. Paskui prie manes priejo vyras, apsisiautes toga, paeme uz rankos ir pasake: "Sveika, Lisa, aš - Petras, sveika atvykusi i festivali". Jis atidare didziules duris, ir aš išvydau balta kambari, bet jame esantys zmones vilkejo iprastais drabuziais. Ta akimirka išgirdau kazkieno balsa, sklindanti iš niekur. Jis sake, kad gydytojai triusia prie mano kuno, ir aš turinti paskubeti... O paskui atsibudau ligonineje".
Panašiu pasakojimu iš klinikine mirti išgyvenusiu zmoniu galima pririnkti nemazai. Vieni mato šviesa tunelio gale, kiti sklendzia virš operacinio stalo ir gydytoju, treti, kaip Lisa, mato dar kazka. Šios istorijos neduoda ramybes jau dešimtis metu. Neseniai pradetas treju metu projektas "Aware": Amerikos ir Britanijos mokslininkai ištirs 1500 pacientu, kuriems buvo sustojusi širdis ar apmirusios smegenys. Gal baigus ši projekta pavyks atsakyti i viena labiausiai jaudinanciu klausimu: ar yra gyvenimas po mirties?
Kartais jie grizta
Terminas "priešmirtine busena" Amerikoje paplito praejusio amziaus aštuntojo dešimtmecio viduryje pasirodzius Raimondo Moudi knygai "Gyvenimas po mirties". Amerikietis psichiatras apibendrino pasakojimus apie 250 mirusiu ir i gyvenima grizusiu ligoniu išgyvenimus. Pats Moudi neskubejo daryti išvadu, bet daugelis religingu zmoniu jo surinktus duomenis prieme kaip negincijama irodyma, kad anapusinis gyvenimas egzistuoja. Suprantama, tokiai traktuotei pasipriešino mokslininkai. 1980 m. viename Amerikos mokslo zurnalu pasirode straipsnis, pavadintas "Mirštant patirtu išgyvenimu tikroviškumas", kurio autorius visus prisiminimus apie anapusini gyvenima pavadino viena iš toksines psichozes formu.
Specialistai ispudziu panašuma aiškino tuo, kad visu mirštanciu smegenu patologine produkcija yra to paties tipo - tai grynu gryniausia fiziologija. O neurobiologams net pavyko paaiškinti tunelio fenomena - mirštant smegenys del deguonies trukumo generuoja tik paskiras aktyvumo zonas. Samoneje jos virsta siauru spirales pavidalo tuneliu, ji ir galejo matyti pacientai. Taciau paaiškinti kita fenomena - kaip neregimas apvalkalas atsiskiria nuo kuniškojo, kai paciento samone iš šalies stebi operacija, dar niekam nepavyko.
Eksperimentinis metodas
"Aware", kuriam vadovauja daktaras Samas Parnia iš "Weill Cornell" medicinos centro Niujorke, tyrimo tikslas - eksperimentais patikrinti kai kuriuos duomenis, susijusius su priešmirtine zmogaus busena. Projekto autoriai sako, kad ne jiems spresti, ar anapusinis pasaulis egzistuoja. Pasak ju, prisiminimus apie išgyventa patirti išsaugo tik 10-20 proc. klinikine mirti patyrusiu pacientu, ir mokslininku tikslas - suprasti, kas tuo metu vyksta smegenyse.
Gausiu moksliniu ir pseudomoksliniu straipsniu autoriai dirbo post factum, tai yra tiesiog klausesi ir fiksavo liudytoju parodymus. Zinoma, kai kuriuos ju išties galima pavadinti neitiketinais. Vienas gydytojas reanimatologas, išgirdes savo pacientes pasakojima, pašiurpo: ji smulkiai apsake viska, ka kalbejo ir dare gydytoju brigada, bandydama priversti jos širdi vel plakti. Arba kita istorija: dveju metu vaikas, gydytoju išpleštas iš ano pasaulio, savo piešiniuose eme vaizduoti operacine palata, save, gulinti lovoje, ir kita save - stovinti nuošaly ir stebinti gydytojus.
Tiesa ar mistifikacija?
I ši klausima atsakyti pades paprastas eksperimentas. 25 ligoniniu, kurios dalyvauja tyrime, reanimacijos skyriuose ant lentynu bus išdelioti paveiksliukai. I palata atveztas pacientas ju matyti negales, taciau jei širdziai sustojus samone, kaip buvo aprašyta, apleis kuna, tuomet šis "pašalinis stebetojas" gales matyti ne tik save ir gydytojus, bet ir pasleptus paveiksliukus. Jei i gyvenima grizes zmogus sugebes juos nupasakoti, tai bus stiprus argumentas, patvirtinantis, kad samone gali egzistuoti atsietai nuo kuno. Priešingu atveju mokslininkams teks nurašyti ši fenomena kaip atsitiktini pojuti, iliuzijas ar atminties klaidas.
Zinoma, butu idomu patyrineti ir smegenis siekiant suzinoti, kokios ju dalys lieka aktyvios tuo metu, kai zmogus balansuoja tarp gyvenimo ir mirties, bet tai kol kas vargu ar imanoma. Ir tai ne tiek technologijos, kiek gydytoju etikos klausimas. Kai zmogaus gyvybei gresia pavojus, svarbiausia - visais imanomais budais ištraukti ji iš ano pasaulio, o ne kapstytis jo galvoje. Todel ir tenka i anapusini gyvenima gilintis paprastais eksperimentais.
Kad ir koks butu tyrimu rezultatas, specialistai pasirenge bet kokiai ivykiu raidai. Ju ne kiek negasdina faktas, kad samone pajegi egzistuoti net tuomet, kai smegenys "išjungtos" - jiems tai dar vienas iššukis ir nauja veiklos sritis.
Šios srities specialistai tikisi paciu nuostabiausiu atradimu. XIX a. pabaigoje fizikai remesi Newtono desniais ir neabejojo, kad jie viska paaiškins. Taciau pradejus gilintis i atoma paaiškejo, kad ten veikia kiti desniai. Tas pats ir su smegenimis. 99 proc. atveju mes negalime atskirti proto nuo kuno, jie veikia drauge. Bet esant ekstremalioms
busenoms viskas gali buti kitaip. Todel mirtis juos domina kaip pati ekstremaliausia iš galimu busenu. Jau egzistuoja ir darbine hipoteze tam atvejui, jei pavyktu irodyti, kad samone egzistuoja atsietai nuo kuno.
Iškilus mirtinam pavojui smegenys meta visus savo kozirius. Butent tuo kai kurie tyrejai aiškina fakta, kad kritineje situacijoje prieš akis prabega visas gyvenimas. Tai anaiptol ne dieviškas aktas, susumuojantis gyvenimo rezultatus ir atskiriantis geri nuo blogio, tai greiciau paskutinis tobulo biokompiuterio bandymas sukauptuose failuose rasti ta universalu koda, kuris sugebes rasti ir pašalinti pagrindines programos trikdzius. Gal ir samones atskyrimas nuo bejegio kuno - tai avarine smegenu funkcija, kurios jos nesuzadina, kol neiškyla neišvengiama butinybe. Juk zinoma atveju, kai klinikine mirti išgyvene zmones tampa ekstrasensais. Gali buti, kad "Aware" projektas pades mokslininkams iminti baugia mirties paslapti.
Kaip veikia smegenys
Daugelis išgyvenusiu klinikine mirti tvirtina mate šviesa tunelio gale. Reanimatologas biologijos mokslu daktaras, pats patyres, kas tai yra klinikine mirtis, moksliškai aiškina ši fenomena. Pasak jo, ištikus klinikinei mirciai smegenims ima trukti deguonies, zuva kai kurios lasteles, sutrinka organizmo funkcijos. Nepakankamas deguonies kiekis akies tinklaineje suvokiamas butent kaip šviesos zybsnis. Analogiškas procesas vyksta netiketai gavus kumšciu i aki: iš jos "pasipila ziezirbos". Klinikoje mirtis fiksuojama sustojus širdziai ir nutrukus kvepavimui. Tuo tarpu smegenys dar kuri laika gyvos, ir zmogus gali kazka išgirsti ar net išvysti, nors pagal visus klinikinius pozymius jis jau mires. Yra buve atveju, kad sunkus ligonis, esantis komos busenos, išgyvendavo girdedamas, kad rengiasi išjungti dirbtini kvepavimo aparata.
Bet zmones nezino, kaip funkcionuoja ju smegenys, nors anatominiu poziuriu jos ištyrinetos skersai išilgai. Jie nezino ir to, kaip masto, kas yra mintis, juolab ar egzistuoja pomirtinis gyvenimas.
Informacija paimta is dienrascio vakaro zinios