Susitikimai pasauliu sankirtoje
Anapilin iškeliavusiu artimuju ilgesys - viena didziausiu musu kanciu. Kartais praradimo skausmas buna toks nepakeliamas, kad karteliu pazenklina visa likusi zmogaus gyvenima, atima paskutine dziaugsmo ir prasmes vilti, - skelbia "Vakaro ziniu" priedas "Geras!"
Toks zmogus, nors ir vaikšto zeme, gyvena vien prisiminimais, grauziamas kaltes jausmo, mintyse kalbedamasis su mirusiaisiais ir pan. Ar galima ka nors pakeisti, grazinti visavercio gyvenimo dziaugsma? Taip mano zinomas gyvenimo po mirties tyrinetojas Raimondas Moudis.
Neišdildomas ispudis
Statistika rodo, kad daugeliui gyvuju yra teke išvysti mirusius artimuosius. Taciau panašus susitikimai vyksta nevalingai, ju negalima uzsakyti, stebeti ar tirti laboratorijose. R. Moudis visame pasaulyje zinomas kaip klinikine mirti išgyvenusiu zmoniu prisiminimu tyrinetojas. Labai daznai, kol gydytojai grumiasi del zmogaus gyvybes, šis leidziasi i astraline kelione, cia sutinka mirusius gimines ir draugus. Tokie susitikimai ligoniams palieka neišdildoma ispudi, pakeicia ju poziuri i gyvenima ir mirti. Jie nustoja bijoti mirties, nes jau iš savo patirties zino, jog tai tik perejimas i kita - laimingesni ir puikesni - gyvenima. Zmones atsikrato kompleksu, baimiu, ligu, daug optimistiškiau pradeda ziureti i gyvenima. Taigi akivaizdus teigiamas klinikines mirties poveikis.
Netiketai mokslininkas atrado, kad susitikimai su mirusiais artimaisiais gali vykti ne tik anapusiniame pasaulyje ir nebutinai patiriant klinikine mirti.
Prieš 10 metu R.Moudis paraše knyga "Viskas apie susitikimus po mirties", kuri ne tik pratesia jo ankstesnius tyrinejimus, bet ir yra neiprasta terapine priemone zmonems, kuriu psichika skaudziai paveike artimojo netektis. R.Moudzio tyrinejimai leme keliu nauju psichoterapijos krypciu atsiradima.
Paslaptingos veidrodziu galios
Nuo senu senoves zmones naudodavosi poliruotomis tauremis, pripildytomis vandens, stikliniais rutuliais, paprasciausiu upes, fontano ar krioklio vandeniu ir taip bandydavo iššaukti ivairiu regejimu. Be abejo, šiam tikslui jie naudodavo ir veidrodzius. Ypatinga ziurejimo i veidrodi technika (ZVT), pasak R.Moudzio, suteikia zmonems galimybe išvysti mirusiu artimuju dvasias praktiškai bet kuriuo metu, ir tai labai palengvina gyvuju skausma. Ši technika - puiki dovana mums, nes praradimo gela - vienas paciu sunkiausiu sielos skausmu.
Zmones apninka daug ivairiausiu baimiu, bet vienos jie neiveikia niekada - tai mirties. ZVT padeda visiškai nauju ir saugiu budu prasiskverbti i anapusini pasauli. Ir kitaip, nei knygose ir kino filmuose, šmeklos cia ne baisios, o geranoriškos.
Senoves graikai turejo specialiu mirties orakulu, kurie atlikdavo tam tikras apeigas. Tie, kurie juos valde, gyvendavo pozeminiuose moliniuose namuose, sujungtuose tuneliais. Jie niekada neišeidavo i paviršiu diena, - savo urvus palikdavo tik nakti. Kaip budavo organizuojami gyvuju susitikimai su mirusiaisiais, paaiškejo atlikus kasinejimus praejusio amziaus šeštajame dešimtmetyje. R.Moudis savo darbuose vadovavosi archeologu duomenimis ir likusiais ritualu aprašymais. Apibendrines sukaupta medziaga, jis nusprende pasekti graiku pavyzdziu ir organizuoti pasimatymus su velemis.
Išsinuomojes sena maluna viename kambaryje jis pakabino dideli veidrodi, netoliese pastate patogu kresla, juos supo juoda akosmine uzuolaida. Zmogus jautesi tarsi tamsioje kameroje, o veidrodis atspindejo tik tyra tamsos erdve. Uz kreslo kabojo vienintelis šviesos šaltinis - nedidelis spalvoto stiklo šviestuvas su su 15 vatu lempa.
Eksperimento dalyviai turedavo atsinešti kokiu nors mirusiajam priklausanciu atmintinu daiktu. Jie neskubiai vaikšciodami gamtoje papasakodavo, kodel nusprende susitikti butent su tuo mirusiuoju. R.Moudis stengdavosi pakeisti laiko pojuti - liepdavo nusisegti laikrodi, išnešdavo visus mechanizmus, kambari apstate senoviniais baldais, pririnko ivairiu praeities meno albumu. Savo vaidmeni atliko ir 1839 metais statytas malunas. Ilgainiui R.Moudis suprato, kad tinkamas pasirengimas turi didziules reikšmes, palengvina perejima prie kitokios samones busenos, kurioje ir imanomi panašus susitikimai.
Susitikimai veidrodziu karalysteje
R.Moudis tvirtina, kad tokia darbo su veidrodziais technika negali pakenkti, nors daug kalbama apie veidrodziu klasta ir net mirtina pavoju. Tuo pat metu jis atvirai prisipazista nezinas, kaip veikia ZVT ir kodel ši sistema apskritai veikia. Nuo 1990 metu jis ištyre daugiau kaip 300 zmoniu. Stebetina, bet dauguma ju (apie 25 proc.) susitiko ne su tais mirusiais, su kuriais norejo susitikti. Be to, ne visi susitikimai vyko paciame veidrodyje. Mazdaug kas dešimtas teige, jog šmekla iš jo išeidavo, net liesdavo gyvuosius arba jie tiesiog jausdavo veliu artuma. Budavo ir priešingai - apie 10 proc. pacientu praneše, kad patys atsidurdavo veidrodyje, cia ir ivykdavo pasimatymas su mirusiaisiais. Dar keisciau, kad kai kurie mirusius artimuosius sutikdavo grize i viešbuti, namo ar išeje i kita kambari.
Po tokiu susitikimu zmones dazniausiai nurimdavo suprate, kad ju artimieji ten laimingesni nei buvo gyvenime. Ir patys patikedavo, kad kiekvieno musu ten laukia šviesos, o ne tamsos karalyste.
Informacija paimta is dienrascio vakaro zinios
