Pripeduoti akmenys
Akmenys su idubimais, primenanciais zmogaus (antropomorfinius) ar gyvunu (zoomorfinius) pedsakus, zinomi beveik visuose zemynuose - Europoje ir Azijoje, Afrikoje ir Amerikoje.
Paprastai tu pedsaku gylis - keli centimetrai. Kartais ju konturai atrodo neryškus, o kartais tokie aiškus, kad net matyti menkiausios pedos idubos. Dazniausiai akmenyje randamas vienas pedsakas, bet yra tokiu rieduliu, kurie pazenklinti dviem ar net trim kojos ar letenos atspaudais.
Tai šventuju pedsakai?
Jei kalbesime apie antropomorfinius pedsakus, tai dazniausiai basu koju zymes, nors kartais atrodo, kad akmeni lytejo apauta koja. Dauguma pedsaku - naturalaus dydzio (suaugusio vyro, siaura moters ar maza vaiko pedute), bet pasitaiko ir labai dideliu.
Apie "pripeduotus" akmenis sudeta ir velesniu, - jau budizmo ir krikšcionybes laikais - legendu. Ju esme tokia: pedsakus akmenyje paliko Buda, Kristus, Mergele Marija, angelai ar šventieji, kurie arba nusileido iš dangaus, arba i ji kilo, o akmenys lydesi po ju kojomis. Bet yra ir tokiu akmenu, ant kuriu, kaip teigiama, pedsakus paliko šetonas. Ir tai joks prieštaravimas - naujoji religija pritaike pagoniškus kultus ir "pašventino" akmenis, o kai kur sugebejo iveikti pagoniška palikima, prakeikdama tokius akmenis kaip velnio neštus ir pamestus.
Apeigu elementai?
Visa tai - legendos. O ka sako mokslininkai? Kas iš tikruju paliko pedsakus akmenyje? Ar jie ranku darbo, ar vis delto tai gamtos kurinys?
Prieš atsakant i ši klausima reiketu pasigilinti i akmeni. Jo sudetis nevisad vienalyte. Daznai rieduliuose buna kitos spalvos ir strukturos intarpu, kurie kinta, veikiami vejo, ir tuomet atrodo, kad tai naturalus pedsakai, tereikia juos šiek tiek pakoreguoti. Bet kam
prireike uzsiimti tokiais darbais?
Beje, yra ir daugiau pedsaku, tarkim, paslaptingu zenklu ant sienu - delnu ispaudu, tiesa, daug retesniu nei pedu, kryziu, apskritimu, pasagu, rodykliu, trapeciju, trikampio formos ar netaisyklingu idubu. Su jomis irgi siejama daug padavimu, tad galima speti, kad abi akmenu rušys buvo dalis to paties kulto. Tuo pat metu visus akmenis su zenklais reikia laikyti ne atskirais pagonybes laiku magišku apeigu paminklais, bet bendro kulto elementais, ypac turint galvoje, kad dauguma ju rasta senoves šventyklose.
Kultiniu akmenu geografija galima apibrezti nenurodant konkreciu šaliu: akmenys buvo placiai garbinami ten, kur prieš tukstantmecius viešpatavo Didysis ledynas. Tai jis dardejo per kalnus, ardydamas akmens uolienas ir tempdamas ikandin saves didelius ir mazus akmenis, kurie zemeje rado naujaja tevyne, kur jie buvo pazenklinti ir tapo istorijos dalimi - šventaisiais religijos simboliais.
Kada susiformavo akmenu kultas? Mokslas ju sudievinimo uzuomazgu izvelgia neolito pradzioje ir bronzos amziuje - tuomet rieduliai atstodavo altorius pagoniu šventovese. Greiciausiai altoriaus vaidmeni vaidindavo taures primenantys akmenys, bet su gilesne iduba, i kuria sutekedavo gyvunu kraujas (medus, pienas, alus), kai budavo aukojama pagoniu dievams, meldziama sekmingos medziokles (veliau - derliaus, prašoma apsaugoti nuo gyvuliu kritimo ir pan.). Tuo pat metu reikia pasakyti, kad akmenys su zoomorfiniais pedsakais galejo buti medziotoju, o veliau - gyvuliu augintoju garbinimo objektas. Akmenis su ispaustomis pedomis priimta sieti su Saules kultu. Šviesulys duoda gyvybe viskam, kas gyva, keliaudamas po pasauli ir palikdamas "pedsakus" ant akmenu.
Mirusiuju kultas?
Tuo pat metu gaji teorija, siejanti pazenklintus akmenis su proteviu, mirusiu zmoniu kultu. Etnografai ir kraštotyrininkai akcentuoja toki senoveje paplitusi paproti - po kurio nors šeimos nario mirties akmenyje budavo iškalamas jo pedos atspaudas, o akmeni imesdavo i vandeni. Vietos gyventojai ši paproti aiškindavo taip: mirusysis neturi vel grizti i namus - išejusiuju vieta danguje, todel tegul kuo greiciau eina i roju. Saules kultas greiciausiai egzistavo pagoniu religijos klestejimo laikais, o proteviu kultas susiformavo veliau, itin paplito Viduramziais ir išliko iki musu laiku.
Tai ribozenkliai?
Galutine šventuju akmenu kulto rekonstrukcija - ateities dalykas. Šiandien galima kalbeti apie versijas, kuriu yra kelios, - juk per ilga "akmens gyvenima" kai kurios kulto detales kito, o patiems rieduliams teko atlikti skirtingas funkcijas. Pavyzdziui, akmenys su juose iškaltais ribozenkliais galejo skirti genciu ar kunigaikštysciu ribas, tarnauti kaip rodykles. Tuo tarpu zoomorfiniai ispaudai galejo byloti apie garbinama gyvuna - genties totema.
Praskleisti garbinamu akmenu paslaptis gaubianti šyda padeda ir ju vardai. Riedulius su pilkuose šonuose išskobtais zenklais ar lygut lygutelius, bet stulbinancius savo dydziu, vietos gyventojai paprastai puikiai pazista, net jei šie kepso kur miško tankmeje uz keliu kilometru. Senbuviai, pasakodami padavimus apie vietos akmenis, neretai vadina juos vardais - Šventasis, Karalius, Perkunas, Lietaus dievas ir panašiai, ir šie vardai tiesiogiai atskleidzia akmenu ryši su pagoniškomis šventovemis.
Akmenu tyrinetojai kol kas turi daugiau klausimu nei atsakymu. Neabejotina viena: šventuju akmenu kultas buvo persmelkes visa kultura iki krikšcionybes ir dare itaka naujai religijai, pakeitusiai pagonybe. Nuo pjedestalu nuversti ir uzmiršti dievai niekur nedingo. Kas zino, gal tasai dulketas akmuo pakeleje prieš tukstancius metu simbolizavo kokia dievybe...
Informacija paimta is dienrascio vakaro zinios