Pagrindinis puslapis ( www.signofluck.com )

Turino drobule

Kruopštaus darbo rezultatas sukrete krikšcioniškaji pasauli: zmogaus atvaizdas audekle - ne piešinys! Taciau skeptikai vis kelia naujas teorijas, kas, kaip ir kada sufabrikavo Turino drobule.

Turino katedra - puikus viduramziu architekturos pavyzdys, datuojamas XV a. pabaiga. 1723 m. prie jos buvo pristatyta masyvi varpine. Bet tikra šios grieztos katedros puošmena tapo Šventosios drobules koplycia, kurios kupolas išsiskiria iš viso ansamblio. XVII a. baigiantis iškilusi koplycia specialiai pastatyta laikyti drobulei - ikapems, kuriose nezinia kaip isispaude ivynioto zmogaus negatyvas.

Negatyvus stebuklai

1898 m. Turine paminetos katedros 400-osios metines. Planuojant iškilmes buvo numatyta surengti paroda, parodyti publikai Turino drobule. Ši sumanym palaimino karalius Umbertas I (1844-1900).

Rengdama parodos kataloga, Turino valdzia papraše jauno teisininko Secondo Pia (1855-1941), kuris domejosi fotografija, padaryti kelias Kristaus ikapiu nuotraukas.

1898 m. geguzes 25 d. Secondo sumontavo savo aparatura Turino katedroje ir stebimas dvieju oficialiu liudytoju - dvasininko ir karabinieriaus - eme fotografuoti. Tai buvo viena pirmuju nuotrauku, kuria darant buvo naudojamos elektros lempos, maitinamos nešiojamojo generatoriaus. Karštis buvo nezmoniškas, ir S.Pia sugebejo iškesti vos kelias minutes, o rezultatas buvo gana kuklus.

Po dvieju dienu atkaklus jaunuolis pakartojo bandyma ir, paeksperimentaves su blykste ir išlaikymu, padare dar keleta kadru. Veliau Secondo prisipazino, kad tamsiame kambaryje vos neišmete ir nesudauze negatyvo plokštes išvydes, kas išryškejo: iš juodo fono i ji zvelge vyras, kurio veido buvo neimanoma iziureti pozityve. Taip Turino katedroje saugoma linine drobule tapo moksliniu tyrimu, garbinimo ir abejoniu objektu.

Padetis išaiškejo tik 1931 m., kai fotografui profesionalui Giuseppei Enrie (1886-1961) buvo leista dar karta nufotografuoti drobule. S.Pia, kuris jau buvo pradejes aštunta dešimti, lengviau atsiduso: jo atradimas pasitvirtino.

Kokias išvadas galima daryti del šio "negatyvo" ir kokiais faktais disponuojame? Iki šiol
niekam nepavyko nukopijuoti audinyje ispausto vaizdo taip, kad kopija išeitu inversine. Nuotraukas tyre patologai anatomai ir teismo medicinos ekspertai priejo prie nuomones, kad anatomijos ir zmogaus kuno fiziologijos zinios, leidusios "sukurti" vaizda audinyje, buvo neprieinamos zmogui, gyvenusiam pirmame musu eros amziuje, viduramziais ir net kur kas veliau.

Bet ir tai dar ne viskas. Specialistai išaiškino, kad baltas vaizdas juodame fone - ne šiaip nuotrauka, bet kazkas panašaus i plokštumoje ispausta trimati zmogaus atvaizda: tamsesnes dalys - tos, kurios buvo arciausiai audinio, šviesesnes - toliau buvusios. Toks efektas neturi nieko bendra su fotografijos savybemis. Pasiekti panašu rezultata kuriant vaizdus bet kuriuo graviravimo metodu, isukant i audekla ikaitinta skulptura ar uzmetant drobe ant bareljefo - neimanoma.

Linines ikapes prieš moksla

Taciau mokslininkai prie drobules buvo prileisti tik 1969 m. ištirti, kaip gerai išsilaikiusi neikainojama relikvija. Antrojo kvietimo jie sulauke 1973-iuju lapkriti. Tuomet šveicarui kriminalistui Maxui Frei buvo leista paimti nuo drobules dulkeliu meginiu, veliau jie mokslininkams dave daug peno apmastymams.

1977 m. mokslininkams (suprantama, Vatikano atstovu stebimiems) buvo leista ištirti audekla, paimti jo pavyzdziu, taip pat tirti mikroskopu infraraudonaisiais ir ultravioletiniais spinduliais. Iš viso laboratorijose buvo praleista 100 000 valandu, o projekto biudzetas sieke 9 mln. doleriu.

Kruopštaus darbo rezultatas sukrete krikšcioniškaji pasauli: zmogaus atvaizdas audekle - ne piešinys! Nustatyta, kad siulai vidineje audeklo dalyje patamseje. Bet jei tai degimo rezultatas, tuomet kodel plonytes gijos neišdege per visa gyli? Šiai teorijai prieštarauja ir gauto vaizdo kokybe - jis pernelyg tikslus ir detalus. Idomi ir versija, kad vaizdas atsirado panaudojus rugšti ar kokia kita substancija - skystis butinai butu persunkes visa audini. Amerikietis chemikas Ray Rogersas pareiške, kad greiciausiai vaizdas atsirado del "galingo ir trumpo radioaktyvaus zybsnio". Kas galejo buti jo šaltinis?

Bet tai buvo ne vienintelis atradimas.

Ka gali papasakoti dulkele

Specialistai, ištyre audini, paskelbe, kad medziaga autentiška - butent tokius audinius judejai naudojo ikapems mazdaug 30 musu eros metais, tai yra Kristaus laikais.

Bet pats audinys - dar ne viskas. Jeruzales hebraju universiteto mokslininkai padare išvada, kad ant audinio pavyzdziu liko pavasari šioje šalyje zydinciu augalu ziedadulkiu. Bet štai paradoksas: pavyzdziuose nerasta zydinciu alyvmedziu pedsaku, kaip buvo galima tiketis. Beje, tai patvirtina Morkaus evangelija: Nukryziavimo metais Velykos buvo švenciamos dar prieš jiems zydint. Uztat aptikta "Gundelia tournefortii" - augalo, iš kurio galbut buvo nupintas Kankinio vainikas, pedsaku. Jis Jeruzales apylinkese kaip tik ir zydi nuo kovo iki balandzio.

Daryti vienareikšmes išvadas gana sudetinga - juk bet koks prisilietimas prie drobules, ka ir kalbeti apie daugybe jos kelioniu per pusantro tukstantmecio, galejo gerokai ja uzteršti: vienos ziedadulkes galbut nubyrejo, kitos - prilipo. Mokslo draugija kreipesi i Šv.Sosta, prašydama leidimo ištirti papildomus audinio pavyzdzius, bet šis prašymas buvo atmestas vengiant šventvagystes.

Radioaktyviosios anglies "provokacija"

Vienintelis metodas, kuri Vatikanas 1978 m. uzdraude naudoti - tai radioaktyviosios anglies tyrimas. Jis buvo atrastas 1946 m., jo esme - galimybe nustatyti organizmo zuties laika, remiantis izotopu sudeties proporcija. Kiekvieno gyvo organizmo ji yra tokia pati, bet vos jis zuva - pradeda keistis.

1988 m. popiezius Jonas Paulius II vis delto leido šiuo metodu ištirti drobules lasteles. Eksperimente dalyvavo trys mokslines grupes (Arizonos, Oksfordo ir Šveicarijos), kuriu kiekviena gavo gabaleli 10 x 10 cm dydzio skiauteles, padalytos i tris dalis.

Rezultatai prilygo granatos sprogimui: išanalizuoti drobules fragmentai buvo datuoti laikotarpiu tarp 1260 ir 1390 metu. Nejau susidureme su viduramziu klastote? Vatikanas suskubo ta konstatuoti, nelaukdamas oficialiu rezultatu. Bet ilgainiui ir mokslininkai ne karta suabejojo ir paciu tyrimu, ir radioaktyviosios anglies metodu.

Nuo audinio krašto atkirpti gabaliukai išliko per gaisra, permirko, buvo uzteršti lydytu sidabru, ir tai labai apsunkino tyrimus. Galima paklaida - net 1000 metu.

Da Vinci pedsakas

Skeptikai vis kelia naujas teorijas, kas, kaip ir kada sufabrikavo Turino drobule. Vieni iš ju kaltina drobules autentiškumo gynejus sektantizmu ir faktu nutylejimu. Pasak šiu tyrinetoju, drobule - genialiojo Leonardo da Vinci (1452-1519) veiklos vaisius. Ja jis esa sukure fotografijos metodu.

Kitas klausimas - kam Leonardo to reikejo? pasak tu paciu skeptiku, menininkas priklause sektai, Dievo Sunumi laikanciai ne Kristu, bet Jona Krikštytoja. Kristus, ju nuomone, - demono, kuris ir sukure netobula zemiškaji pasauli, dangstydamasis kurejo vardu, šalininkas. Da Vinci neva reikejo apšmeizti Kristu jo slaptu sekeju akyse. Nuotraukai meistras panaudojo nukryziuoto zmogaus kuna (XV amziuje!). Bet ir tai dar ne viskas. Paskui jis nufotografavo savo galva ir priderino ja prie drobuleje iamzinto kuno. Labai norint išties galima iziureti plonyte balkšva linija, skiriancia galva nuo liemens.

Ne itin stipri versija buvo sukritikuota 2002 m. Atvaizdas atvirkšciojoje drobules puseje, aptiktas tais metais restauruojant drobule buvo daug silpnesnis uz "pagrindini" ir, visiškai sutapdamas su šio konturais, labiausiai išryškino veida ir rankas. Kaip zinoma, nuotrauka išvirkšciojoje puseje neišryškeja.

Šventas kraujas

Ne maziau intriguojanti istorija susijusi su kraujo pedsakais ant drobules. 1980 m. chemikai nustate: i linines ikapes ivynioto zmogaus kraujo grupe buvo IV... Dar vienas idomus sutapimas: kraujas visiškai sutampa su 1999 m. ištirtu krauju, rastu ant paskutiniu Kristaus drabuziu prieš nukryziuojant. Sutampa ir mirusiojo veida dengusiame audekle ir drobuleje isispaude veido bruozai - 8 cm nosis su sulauzyta kremzle, pusiau perskirta barzda ir 75 kraujo demes. Audinys išaustas lygiai taip pat kaip ir drobule. Vienas tyrinetoju pazymejo: "Neitiketina, kad du medziagos gabalai, išmarginti identiškos formos ir tos pacios grupes kraujo dememis, ant kuriu rasta tu paciu augalu ziedadulkiu, nebutu susije su tuo paciu laikotarpiu ir nebutu denge to paties zmogaus kuno".

Bet kur garantija, - sukrus skeptikai, - kad tai buvo butent Kristaus kunas? Ir apskritai dar nezinia, kas Vatikanui geriau. Jei tai tikrai Kristaus kraujas, bemat atsiras tokiu, kurie ims teigti, kad iš mirusio kuno kraujas neteka. Vadinasi, Kristus nemire ant kryziaus, taigi ir neprisikele. O kitus uzvaldys ideja klonuoti Kristu!

Išanalizavus visus faktus ir juos interpretavus, vis vien išliks aktualus klausimas: "Kaip kazkas, ivyniotas i ikapes, sugebejo iš ju atsikelti, nepalietes prie audinio prilipusiu kraujo krešuliu ir palikes medziagoje pedsaka, panašu i fotonegatyva?"

Taigi taškas nepadetas. Teks ir toliau ieškoti, kaip linine drobule pateko (ar nepateko) iš Palestinos i Turina. Darbo pakaks ir chemikams, ir genetikams, ir skeptikams, ir Baznyciai. Bet svarbiausia - zmonems, kurie neabejingi paciam krikšcioniškuju relikviju egzistavimui.

Turino drobule

Pagrindinis puslapis ( www.signofluck.com )