Atgije šešeliai
Senos kapines, apgriuvusi pilis, namas uzkaltais langais, girgzdancios grindys, tamsi palepe, pilna dulkiu ir voratinkliu. Ant grindu - nenuplaunama kraujo deme. Mylimas šuo pašiaušia gaurus ir loja, ziuredamas i tušcia kede. O ši nei iš šio, nei iš to staiga pakyla i ora, kambary kazkas sutrinksi. Igriso? Ar norite suzinoti daugiau? - rašo "Geras!".
Ak, tie vaiduokliai. Niekur nuo ju nepasislepsi - visur suras. Jie moka isiskverbti tiesiog pro sienas, ištirpti ore, švyteti ir net skraidyti. Jie retai kalba, net jei i juos kreipiamasi. Jei pasirodo zmogaus pavidalu, dazniausiai vilki senamadziais drabuziais. Kas jie? Iš kur atejo ir - svarbiausia - ko iš musu nori?
Pamekliu planeta
Su vaiduokliais populiarumu gali varzytis nebent vampyrai ar vilkolakiai. Net jei sutiksime su tuo, kad šmeklos egzistuoja, iki šiol negalime tiksliai pasakyti, ar mes gyvename tarp ju, ar jie - tarp musu. Labiausiai paplitusi teorija, tiksliau, mitas, kad visokios pamekles - tai klajojancios nebutin išejusiu zmoniu (daugiausia nusidejeliu), mirusiu nenaturalia mirtimi ar pirma laiko, sielos.
Vaiduokliais tiketa kone nuo pat zmoniu atsiradimo. Pirmasis rašytinis liudijimas apie ryši su šmekla datuojamas antruoju tukstantmeciu pr. Kr. Tai molines Babilone rastos lenteles.
Net narsieji romenai, uzkariave puse pasaulio, be galo bijojo vaiduokliu ir visokeriopai stengdavosi jiems isiteikti. Europa irgi turi tokios "biciulystes" atitikmeni - Helovina. Kinai taip pat tiki, kad 15-aja Menulio menesio diena (rugpjucio 14-osios nakti) atsiveria pozemines karalystes durys ir šmeklos išeina klaidzioti po pasauli. Skenduoliai, pakaruokliai ir savizudziai tarp zmoniu ieško auku, kad atimtu iš ju siela ir paliktu vietoj saves mirusiuju karalysteje.
Bandydami nubaidyti piktasias dvasias kinai leidzia i vandeni degancius zibintus, mirusiems giminaiciams padengia stalus, i ugni meta vaiduokliams prireiksiancius daiktus : drabuzius, pinigus, televizorius. I Alkanu dvasiu švente panašu rengini turi ir japonai, meksikieciai. Visa tai akivaizdziai iliustruoja gana taikia zmogaus ir dvasiu tarpusavio santykiu esme.
Atrodyti gali visaip
Šmeklos nebutinai turi buti panašios i zmones, jos ir elgiasi nevienodai. Tai gali buti kas nors nekonkretaus, bet keliantis baime, gali buti zmogaus pavidalo - baltai apsirengusios merginos ar moters palaidais plaukais (reciau - gyvates, gulbes kunu ar ozio kanopomis), barzdoto senio, numirelio ir kt. Šmeklos gali igyti ir gyvunu (kates, vištos, arklio) pavidala, apsimesti laidotuviu procesija ar vestuvininku buriu, net virsti švytinciomis nupjautomis zmoniu galunemis ar galvomis, šieno kupeta ir pan.
Apibendrinant tai, kas mums zinoma apie vaiduoklius, galima išskirti tris labiausiai paplitusius šiu butybiu tipus.
Tik irašas juostoje
Pirmasis - visiškai nepavojingas. Tai ne kas kita, kaip vaizdo ar garso juosteleje atkurti praeities ivykiai. Tai tik istorijos irašas, savotiškas informacijos pliupsnis, nulemtas tam tikru salygu. Tokios šmeklos labai susijusios su ta vieta, kurioje vyko atkuriami ivykiai.
Vienas zinomiausiu anapusiniu "kino teatru" - Londono Taueris, beveik 800 metu buves kalejimu. Jame, kaip kalbama, iki šiol vaidenasi nuzudyti karaliai, favoritai, teroristai, ant ešafoto lipusios grafienes ir t. t.
Antrasis tipas - interaktyvus. Jo apraiškos labai skirtingos ir dazniausiai suvokiamos kaip muzika, balsai, zingsniai. Kai kuriais atvejais galima jausti kvapa, su kuriuo asocijuojasi velionis (tarkim, jo megstamo tabako).
Panašios i zmogu
Šmekla gali igauti šviecianciu rutuliu, ruko ar kitu vizualiu reiškiniu forma, net virsti šaltu prisilietimu ar vos juntamu buciniu. Nenustebkite, jei kokio giminaicio vele paskambins jums iš ano pasaulio ar pasirodys televizoriaus ekrane ir paprašys perdazyti kapo tvorele.
Atskira šio tipo šmeklu rušis - bildukai, nors kai kas del to ir gincijasi. Poltergeistas nebutinai turi buti mirusio zmogaus siela, tai gali buti kokia nors nezemiška butybe, tarkim, kaukas, aitvaras.
Ir galiausiai trecioji rušis - antropomorfines (i zmogu panašios) dvasios, galincios aktyviai saveikauti su aplinkiniu pasauliu. Jos nesusijusios su konkrecia vieta, noriai bendrauja su zmonemis ir kartais gali daryti itakos tikrovei - atidaryti duris, kilnoti daiktus.
Klasikine šmekla - baltas, permatomas kunas, kurio konturai neryškus. Nors yra maciusiuju ir visiškai juodu vaiduokliu, panašiu i nuo zemes pakilusi šešeli.
Dvasiu medziotojai
Pirmasis mokslininkas, kuriam pavyko pabendrauti su dvasiomis, buvo Plinijus Jaunesnysis. Zymaus valstybes veikejo giminaitis išsamiai apraše susitikima su zmogaus, nuzudyto savo namuose, šmekla. Beje, ši pati nurode vieta, kur palaidotas jos kunas.
Pirmasis oficialiai uzregistruotas dvasiu ieškotoju klubas atsirado Anglijoje 1655 metais, i ji iejo Londono inteligentijos ziedas - mokslininkai, dvarininkai. Zodziu, turtingi, blaiviai mastantys ir ziniu smalsus zmones. Šiam klubui priklause ir zinomas fizikas Robertas Boyle'as.
Ši organizacija iš esmes tik sistemino zinias apie susitikimus su vaiduokliais ir nesistenge ju gaudyti, bijodama uzrustinti Baznycia ir buti atskirta nuo jos.
Dvasiomis ypac susidometa XIX a. Tai buvo metas, kai zmones bandydavo atgaivinti numirelius elektros srove, tikejo hipnozes galia, daznai rengdavo kolektyvinius bendravimo su mirusiuju velemis seansus. Amziaus pabaigoje buvo suburta Psichikos tyrimu draugija, meginusi šmeklas tyrineti moksliniu poziuriu, taciau XX a. pradzioje ši organizacija persiorientavo i madingesnes temas - telepatija ir telekineze.
4-ajame dešimtmetyje tapo akivaizdu, kad painios ir prieštaringos teorijos apie vaiduokliu kilme nieko nedomina. Zmones atidejo i šali dulketus viduramziu traktatus apie magija, apsiginklavo fotoaparatais ir puole ieškoti negincijamu vaiduokliu egzistavimo irodymu.
Šis egzotiškas pomegis buvo pavadintas "vaiduokliu medziokle".
Pagalbos priemone - gertuve su brendziu
Megeju su vaizdo kamera blaškytis po kapines yra visame pasaulyje, jie net buriasi i pusiau oficialias draugijas, o šios ieina i dideles asociacijas paranormaliems reiškiniams tirti. Tarp vaiduokliu medziotoju yra ir tokiu, kurie neva geba ne tik rasti, bet ir išvyti vaiduokli iš gyvenamuju patalpu. Zinoma, uz atitinkama mokesti.
Štai britas Harry Price (1881-1948) turejo ne tik kino kamera, fotoaparata ir kitos irangos, bet ir naudojosi specifine pirmosios pagalbos priemone - gertuve su brendziu.
Beje, vaiduokliu gaudytojus reikia skirti nuo paranormalaus aktyvumo tyrinetoju. Pirmuoju atveju specialistai rekomenduoja pradeti nuo kapiniu, senu mokyklu ar teatru (manoma, kad ten kaupiasi zmoniu emocijos ir baimes), istoriniu mušiu vietu ir senu baznyciu. Diena apziurejus potencialiai pavojingas vietas (supuvusias grindis, plikus laidus ir pan.) butina pasirinkti pagal ora tinkama diena, nes per lietu ar ruka darytos nuotraukos ir vaizdajuostes negali buti laikomos visiškai patikimomis.
Antruoju atveju domimasi zmonemis, kurie mate vaiduoklius. Kiekvienas vaiduokliu specialistas privalo moketi nustatyti psichologines (haliucinogenines) ir parapsichologines priezastis, kuriomis remdamiesi zmones mate kazka, ko gamtoje neturetu buti. Paaiškejus, kad vaiduokliai - ne liguistos namu šeimininku vaizduotes vaisius, ir isitikinus, kad jie iš tikruju nori ju atsikratyti (buna, kad zmones visai gerai sutaria su dvasiomis), stengiamasi išaiškinti, kad išprovokavo šiu bekuniu butybiu pasirodyma.
Kartais pavyksta ju atsikratyti, pakeitus energetine aplinka namuose (perdazius sienas ar pakeitus apmušalus, išvertus kelias sienas, gerai išvedinus kambarius). Itin sudetingais atvejais tenka kviestis i pagalba mediumus, ekstrasensus, šundaktarius ir kitus magus.
Perkelti i ekranus
1984 metais i ekranus išejo filmas "Vaiduokliu medziotojai", tapes ne tik kultiniu, bet ir pristates nauja kovotojo su antgamtinemis jegomis tipa. Vietoj pentagramu, kryziaus ir psalmiu apsukrus Amerikos mokslininkai pradejo ginkluotis protono patrankomis, portatyviniais atominiais reaktoriais ir kitais aukštuju technologiju pavyzdziais.
Klausimas, ar dvasios apskritai egzistuoja, vis dar tebera gincytinas. Viena vertus, istoriju apie vaiduoklius ištaku reikia ieškoti mituose, legendose ir pasakose, - tuose laikuose, kai zaibas buvo traktuojamas kaip stebuklas, o kelione aplink pasauli - kaip pavojinga erezija. Mums labai sunku patiketi vaiduokliais, nes netikime nei miškiniais, vandeniais, velniais, minotaurais, drakonais ar kitomis fantastinemis butybemis.
Antra vertus, kaip vertinti daznus pranešimus apie zmoniu susitikimus su vaiduokliais? Jei šmeklas vertinsime grynai statistiškai, jos turi ne maziau teisiu egzistuoti nei zombiai, sniego zmogus ar NSO.
Kas tu? Kur tu?
Akivaizdu, kad visos be išimties šmeklos, net igaunancios gyvunu ar daiktu pavidala, yra bekunes, lengvai isiskverbia pro siena ir nebijo galingiausiu ginklu. Tikima, kad jos gali pasirodyti zmonems tik tada, kai pacios to nori.
Taip pat manoma, kad gyvunai sugeba pajusti paranormalu aktyvuma, nes ju klausa ir rega labai skiriasi nuo zmoniu.
Gali buti, kad dvasios grizta iš anapus ispeti gyvuju apie jiems gresianti pavoju, atkeršyti zudikui uz savo mirti, baigti svarbiu darbu, o gal tiesiog nori likti Zemeje del meiles kitam zmogui.
Bet kuriuo atveju dingstis aplankyti gyvuosius niekada nebuna optimistine. Laimingu vaiduokliu niekas nemate. Dauguma šmeklu puikiai suvokia, kad jos jau mirusios.
Šiuolaikiniai mokslininkai jau nebe taip kategoriškai kalba apie tai, kas nutinka, zmogui baigus zemiškaji savo kelia. Neseniai buvo atliktas eksperimentas - merdintis zmogus pasvertas prieš mirti ir tuoj po jos. Uzfiksuotas dvieju gramu skirtumas.
Mums labai norisi tiketi, kad taip sunkiai kurtas musu "aš" neuzgesta, pasibaigus smegenu veiklai. Mes dar labai menkai esame ištyre energijos pasauli, o juk butent jame gali gludeti informacinio nemirtingumo raktas.
Bet kuriuo atveju dvasios - gerosios ir blogosios, bendraujancios ir nelabai - intriguos mus tol, kol nesugebesime tiksliai pasakyti - kas tai, iš kur atsirado ir ko iš musu nori.
Informacija paimta is dienrascio vakaro zinios