Dešimt paciu ziauriausiu psichologu eksperimentu
Kilnaus tikslo – suzinoti zmogaus elgesio, emocines busenos, pojuciu ypatybes - pasaulio psichologai siekdavo ne visada kilniomis priemonemis ir ne visada humaniškais bandymais.
Psichologai ir psichiatrai, susidure su daugybe zmogaus psichikos misliu, kartais atlikdavo tokius eksperimentus su zmonemis ir gyvunais, kuriuos net ir salygiškai sunku pavadinti etiškais.
Siaubingas eksperimentas
1939 metais Ajovos (JAV) universiteto mokslininkas Wendellis Johnsonas ir jo asistente Mary Tudor atliko šokiruojanti eksperimenta su 22 našlaiciais iš Davenporto. Vaikai buvo padalyti i dvi – eksperimentine ir kontroline – grupes. Kontrolineje grupeje esancius vaikus eksperimentuotojai ivairiai skatino, gyre uz tai, kad švariai ir taisyklingai kalba, nedaro klaidu. Kitos puses lauke nemalonumai. M.Tudor, negailedama epitetu, tyciojosi iš menkiausiu vaiku kalbos klaideliu, taisydavo ju kalba kiekviename zingsnyje, galu gale išvadindavo juos visus apgailetinais mikniais.
Rezultatas – daugeliui vaiku, kurie iki eksperimento neturejo jokiu kalbos sutrikimu ir atsidure „negatyvioje“ grupeje, išsivyste visi mikciojimo sindromai ir išliko visam gyvenimui. Šis eksperimentas, veliau pavadintas siaubinguoju, buvo ilgai slepiamas nuo visuomenes, kad nebutu pakenkta W.Johnsono reputacijai. Veliau tokie bandymai buvo atliekami nacistines Vokietijos konclageriuose. 2001 m. Ajovos universitetas oficialiai atsipraše visu nukentejusiuju per tyrima.
Projektas „Aversija“
Nuo 1970 iki 1989 metu Pietu Afrikos Respublikoje buvo vykdoma slapta programa „Aversija“, kurios tikslas – pašalinti iš armijos netradicines seksualines orientacijos kareivius. Tam buvo naudojamos visos priemones – nuo elektrošoko iki chemines kastracijos.
Tikslus projekto auku skaicius nezinomas, bet, gydytoju teigimu, ju buvo apie 1000 kariu. Kariniai psichiatrai „rove iš šaknu“ visus homoseksualus. Tuos, kurie nepasidave gydymui, verte ryti hormoninius preparatus, taike elektrošoko terapija, net priversdavo atlikti lyties keitimo operacijas. Tuometinis eksperimento vadovas daktaras Aubrey Levinas dabar yra Kalagario (Kanada) universiteto psichiatrijos profesorius, uzsiima privacia praktika.
Stanfordo kalejimo eksperimentas
Tikriausiai daug kas yra mate vokieciu rezisieriaus Oliverio Hirschbiegelio 2001 m. sukurta filma „Eksperimentas“, kuriame keliolika savanoriu, suskirstytu i kalejimo priziuretojus ir kalinius, netrukus isijaute i vaidmenis, o ju neapykanta vienas kitam peraugo i vienas kito persekiojima ir zudynes. Filmas yra paremtas tikrais faktais.
1971 m. dirbtinio kalejimo eksperimentas Stanforde buvo pradetas net nemanant, kad tai neetiška ar kenksminga sveikatai, taciau jo rezultatai sukele visuomenei šoka.
Zinomas psichologas Philipas Zimbardo nusprende pastudijuoti zmoniu elgesi kalejimo salygomis. Tam jis psichologijos fakulteto rusyje imitavo kalejima, o 24 studentus savanorius suskirste i priziuretojus ir kalinius. Priziuretojai net negavo jokiu specialiu instrukciju del savo vaidmens ir nezinojo, ka veikti. Taciau jau antra diena kiles kaliniu maištas buvo ziauriai nuslopintas. Paskui dalyviu elgesys iš esmes pasikeite. Priziuretojai eme terorizuoti kalinius, atskyre viena nuo kito, kad butu lengviau valdyti, išliedavo ant savo buvusiu kurso draugu tikrai sadistines emocijas ir ketinimus, savo ruoztu kaliniai tapo visiškai bejegiai ir puole i depresija. Eksperimentuotoju siaubui, tyrimo dalyviai taip isijaute i vaidmenis, kad pasijuto tarsi tikrame kalejime, atrodo, abi puses pamiršo, kad tai tik eksperimentas. Nors jis buvo suplanuotas dviem savaitems, del etiniu sumetimu „zaidimas“ buvo nutrauktas vos po šešiu dienu.
Narkotiku poveikis organizmui
Tenka pripazinti, kad kai kurie eksperimentai su gyvunais padeda mokslininkams išrasti vaistus, kurie paskui išgelbsti dešimtis tukstanciu zmoniu. Taciau kai kurie tyrimai vis tiek perzengia etikos ribas.
Pavyzdys galetu buti 1969 m. vykdytas eksperimentas siekiant suprasti, kaip greitai zmogus pripranta prie narkotiku. Bezdziones buvo išmokytos pacios susileisti morfino, kokaino, kodeino, amfetaminu ir pan. Paskui joms buvo palikti dideli preparatu kiekiai. Net nesinori rašyti apie visus eksperimento baisumus: likimo valiai paliktos narkotiku veikiamos bezdziones zalojo save ir nejuto skausmo. Kokaina vartojusios bezdziones kentejo nuo konvulsiju ir haliucinaciju, apsvaigusios nuo amfetamino pleše nuo saves kaili. Narkomanes, vartojusios kokaino ir morfino „kokteilius“, nudvesdavo po dvieju savaiciu nuo vartojimo pradzios. Kad ir koks butu kilnus šio eksperimento tikslas – budus gauti jo rezultatus vargu ar imanoma pavadinti humaniškais.
Veido išraiška ir pavaldumas
1924 metais Carney Landis iš Minesotos (JAV) universiteto pradejo studijuoti zmogaus mimika. Jo sumanytas eksperimentas turejo atskleisti bendrus veido raumenu darbo desningumus, parodancius emocine busena. Bandomaisiais tapo paties mokslininko studentai. Jiems liepta uostyti amoniaka, klausytis dziazo, ziureti pornografinius paveikslelius, kišti ranka i kibira su rupuzemis. Studentu emocijos buvo fotografuojamos.
Lyg ir nieko baisaus, jeigu ne paskutinis bandymas, kuris sukele jo kolegu psichologu pasipiktinima. .C.Landis priverte savo studentus nupjauti galva gyvai baltai ziurkei. Visi eksperimento dalyviai iš pradziu atsisakydavo, dauguma iš ju reke, verke, taciau vis delto tai padarydavo. Blogiausia buvo tai, kad iki šio bandymo jie iš viso, kaip sakoma, muses nebuvo nuskriaude ir net neisivaizdavo, kaip ivykdyti eksperimentuotojo isakyma, taip sukeldami gyvunams baisias kancias. Eksperimento pasekmes buvo daug svarbesnes negu pats eksperimentas. Mokslininkams nepavyko rasti jokio veido mimikos desningumo, bet psichologai gavo akivaizdu irodyma, kaip lengvai zmones paklusta autoritetams ir ju liepiami gali padaryti tai, ko niekada neišdristu normalioje gyvenimo situacijoje.
Mazylis Albertas
Johnas Watsonas, biheviorizmo (angl. behavior – elgesys), t.y. psichologijos pakraipos, orientuotos ne i zmogaus samone, o i elgesio analize, pradininkas, tyrinejo ivairias baimes ir fobijas. 1920 m., tirdamas kudikiu emocijas, jis susidomejo, ar galima suformuoti mazylio baime objektui, kuriam anksciau jis baimes nejaute. Jis pabande 9 menesiu berniukui Albertui suformuoti emocine baimes reakcija i balta ziurke, kurios jis iki to laiko nebijojo ir su ja zaisdavo.
Per eksperimenta du menesius kudikiui našlaiciui buvo rodoma prijaukinta balta ziurke, baltas triušis, vatos gumulas, Kaledu Senelio balta barzda ir pan. Po dvieju menesiu berniukas buvo pasodintas ant kilimelio ir jam leista pazaisti su ziurke. Po kiek laiko eksperimentas prasidejo, ir vos mazylis prisiliesdavo prie ziurkes, J.Watsonas smogdavo geleziniu plaktuku per metaline plokšte, taip ji baisiai išgasdindamas. Po savaites, kai vaikas eme vengti ziurkes, gyvuleli idedavo jam i lovele ir vel dauzydavo plokšte. Mazasis Albertas imdavo verkti vos pamates ziurke. Po penkiu dienu paaiškejo, kad mazylis lygiai taip pat bijo balto triušio, vatos, Kaledu Senelio barzdos ir visko, kas balta, net tada, kai per skarda niekas nedauzydavo. J.Watsonas padare svarbia išvada, kad baimes reakcija galima perkelti i kitus objektus ir kad dauguma fobiju bei baimiu formuojasi ankstyvoje vaikysteje. Taciau mokslininkui taip ir nepavyko išvaduoti Alberto nuo „isiulytu“ baimiu, jos liko jam visam gyvenimui.
Igytas bejegiškumas
1966 m. psichologai Markas Seligmanas ir Steve'as Maieris eksperimentavo su šunimis. Gyvunus jie uzdare i narvus, padaline i tris grupes. Kontroline grupe po kiek laiko paleido, antra grupe kankindavo elektros srove, kuria buvo galima nutraukti specialiai itaisytu jungikliu iš vidaus, o trecioji šunu grupe netiketai gaudavo elektros sroves, kurios negalima niekaip nutraukti. Šiems šunims išsivyste vadinamasis igytas bejegiškumas – reakcija i dirgiklius, pagrista isitikinimu, kad nieko negalima pakeisti. Greitai gyvunams pasireiške klinikine depresija.
Pagaliau treciosios grupes šunys buvo išleisti i atvirus voljerus. Vel budavo leidziama elektros srove, bet net ir tada, kai bet kada galejo pabegti, šunys pasyviai reagavo i skausma, priimdami ji kaip neišvengiama. Mokslininkai nustate, kad zmogaus reakcija i stresa labai primena šuniškaja: jie jauciasi bejegiai po keliu nesekmiu ir nesiima nieko, kad ju išvengtu. Neaišku kita: ar tokios banalios išvados iš tiesu yra vertos nelaimingu gyvunu kanciu?
Milgramo bandymai
1974 m. Jeilio universiteto (JAV) mokslininkas Stanley Milgramas ši eksperimenta apraše savo knygoje „Paklusimas autoritetui: eksperimentinis tyrimas“. Sunku trumpai atpasakoti visa knyga, bet esme ta, kad tyrime dalyvauja eksperimentuotojas, bandomasis zmogus „mokytojas“ ir aktorius „mokinys“. Bandomajam prieš tyrima budavo paaiškinama, kad tikslas – išaiškinti naujus isiminimo metodus. O iš tiesu – ištirti, kaip elgiasi zmogus, gaunantis autoritetingo šaltinio (šiuo atveju eksperimentuotojo) paliepimus, nesutampancius su jo vidinemis nuostatomis.
„Mokini“ pririšdavo prie kreslo su elektros srove. Ir „mokinys“, ir „mokytojas“ gaudavo 45 voltu elektros smugi, paskui bandomasis „mokytojas“ eidavo i kita kambari ir per garsiakalbi perduodavo paprasciausias uzduotis, kurias reikejo isiminti. Kiekviena karta „mokiniui“ suklydus „mokytojas“ turedavo ji nukresti 45 voltu srove, veliau po kiekvienos klaidos srove budavo didinama 15 voltu. Iš tiesu aktorius „mokinys“ tik vaidindavo, kaip jam skauda, pagaliau rekdavo, kad reikia nutraukti kankinima. Taciau vos „mokytojui“ suabejojus eksperimentuotojas liepdavo testi, nes to reikia eksperimentui. Didinant elektros itampa ‚mokinys“ vis labiau rekdavo, taciau bandomajam „mokytojui“ budavo atsakoma, kad visa atsakomybe prisiims eksperimentuotojas.
Atspekite rezultatus: jie buvo šokiruojantys. Net 65 proc.‚ „mokytoju“ didino iškrova iki maksimalios 450 voltu zymos, net ir zinodami, kad mokiniai kencia pragariškas kancias (!). Nepaisant išankstiniu prognoziu, šioje bandymu serijoje ne vienas „bandomasis“ nesustojo iki 300 V zymos, penki atsisake paklusti tik po jos, o 26 „mokytojai“ iš 40 pasieke maksimalia skales riba. Tokiu bandymu buvo ir daugiau ir jie parode, kad iki galo eina nuo 61 iki 66 proc. visu bandomuju.
Eksperimento išvados iš tiesu gasdinancios: tamsioji zmogaus puse yra linkusi ne tik nesusimastydama paklusti autoritetui (eksperimentuotojui) ir vykdyti neimanomas uzduotis, bet ir pateisinti savo elgesi tuo, kad tik „vykde isakyma“. Didzioji dalyviu dalis jaute pasitenkinima del savo „viršenybes“ prieš mokini ir buvo isitikine, kad uz neteisinga atsakyma jis baudziamas „pagal nuopelnus“. Vadinasi, noras paklusti autoritetui yra didesnis uz moralines kancias ir stipru vidini konflikta.
Nevilties šaltinis
Harry Harlow ziaurius bandymus atlikdavo su bezdzionemis. 1960 m. tirdamas individo socialine izoliacija ir jos poveiki jis atimdavo iš bezdziones mazylius ir palikdavo juos narve visiškoje vienatveje. Negana to, išsirinkdavo tuos bezdzioniukus, kurie budavo labiausiai prisiriše prie motinos. Jie turedavo visko iki soties: zaislu, maisto, pramogu, linksmybiu, tik neturedavo su kuo bendrauti. Taip bezdzioniukai budavo laikomi ištisus metus ir tik paskui paleidziami. Didzioji ju dalis turedavo ivairiu psichiniu sutrikimu. Mokslininkas padare išvadas, kad net ir laiminga vaikyste neapsaugo nuo depresijos, jei gyveni vienas. Rezultatai, švelniai tariant, neatperka naudoto ziaurumo. Beje, judejimas uz gyvunu teises pasaulyje prasidejo butent po to, kai buvo paskelbtos šio eksperimento išvados.
Berniukas-mergaite
1965 metais aštuoniu menesiu Bruce'as Reimeris, gimes Kanados Vinipego mieste, buvo gydytoju apipjaustytas, taciau taip nesekmingai, kad liko be penio. Baltimores (JAV) psichologas Johnas Money pasiule jo tevams paprasta išeiti iš sudetingos padeties – pakeisti berniuko lyti ir išauginti ji kaip mergaite. Taip berniukas Bruce'as tapo mergaite Brenda. Nelaimingi tevai net nesuvoke, kad tapo siaubingo eksperimento auka – J.Money seniai ieškojo progos irodyti, kad priklausomybe kuriai nors lyciai lemia ne gamta, o auklejimas, ir Bruce'as-Brenda tapo idealiu stebejimo objektu. Berniukui buvo pašalintos seklides ir J.Money mokslo zurnaluose kelerius metus publikavo ataskaitas apie „sekminga“ aktyvios mergaites vystymasi.
Taciau gamta dare savo ir visi mate, kad Brenda elgiasi kaip tipiškas berniukas. Tevai, nuslepe nuo jo tiesa, patyre stipriausia emocini stresa: motina kelis kartus bande nusizudyti, tevas prasigere, o brolis dvynys nuolat sirgo depresija. Kai šis nelaimelis hibridas sulauke paauglio amziaus, jam imta duoti estrogenu, kad augtu krutine, J.Money taip pat reikalavo naujos operacijos moteriškos lyties organams suformuoti. Taciau tada jau neišlaike Bruce'o-Brendos nervai. Jis kategoriškai atsisake operacijos, nustojo vazineti pas psichologa i konsultacijas, tris kartus bande nusizudyti. Pasveikes bandomasis emesi visko, kad vel butu vyras. Jis pasikeite varda i Davido, 1997 metais iškentejo kelias operacijas, kad jam butu grazinti lyties pozymiai. Jis net susituoke su moterimi ir isisunijo tris berniukus. Deja, laimingos pabaigos nebuvo: 2004 m. geguze Davidas Reimeris išsiskyre su zmona ir nusizude budamas 38 metu.
Informacija paimta is dienrascio Respublika
