Musu proteviai zinojo, kad egzistuoja vandens, kalnu ir vejo dvasios, undines, nimfos, elfai, miskiniai, ugnies deive Gabija, nykstukai ir kiti keisti gamtos padareliai, jie buvo ju gyvenimo dalis. Su tais gamtos kurinukais, dvasiomis bei su jais siejamais reiskiniais musu proteviai stengdavosi sutarti, sieke gyventi harmonijoje.

Dabar tapome labai isdidus, reikalaujame irodymu, kad jie egzistuoja, teigiame, kad jie – nesamone ir prietarai. Bet... jei yra pavadinimas, yra ir reiskinys. Jei kas nors yra ivardytas, jis egzistuoja ir mus veikia. Jei egzistuoja zmogui nesuvokiamu ir nepaaiskinamu reiskiniu, juos sukelti gali ir undines, ir nimfos, ir kiti padarai, tik gal jie kitaip vadinami. Sios dvasios egzistuoja ir veikia musu gyvenima. Nesakau, kad joms turime melstis, bet jas gerbti reikia.

Stai zmogus pasistate nama. Mums budinga siekti, kad namas iskiltu atokioje vietoje, kuri toliau nuo kitu, kurioje dar niekada nebuvo gyvenama. Ir dar - saugantis nuo veju ir galvojant apie silumos ekonomija, pasirenkama dauba, o ne kalvos virsune. Taip vengiama, kad ji apipustu visi keturi vejai, visus sonus pamalonintu saulute, apiplautu lietutis, kad tarp visu keturiu pasaulio saliu vyrautu harmonija... Is tiesu net ne tarp keturiu, o kaip mes, ezoterikai, sakome, sesiu – t.y. Pridedame, kas yra virs musu ir po mumis.

Ir kas daznai atsitinka nameli pasistaciusiam idaubeleje? Ima vaidentis, atsiranda nerimas, saltos zonos kambariuose – nei is sio, nei is to ima kristi temperatura... Sulaukiate ziemos, uzsakote patikrinti namo izoliacija ir issiaiskinti, kur dingsta namo siluma. Prietaisai nerodo jokiu salcio tiltu, temperaturu sokinejimo patalpose priezastis lieka neaiski... Salcio zonos ir toliau kankina namo gyventojus. Beje, pastarosios pirmiausia parodo, kad kazkam „uzmyneme ant kojos“.

Kai inzinieriai, remdamiesi mokslo ziniomis, nesugeba paaiskinti siu reiskiniu, naujakuriai kreipiasi i mane ir mano vyra Gaudenta. Mus dazniausiai ir kviecia aiskintis siu temperaturos svyravimu bei padeti panaikinti nepageidaujamus reiskinius, kuriuos sukelia dvasios.

Beje, dauboje namo visai nepatartina statytis. Geriausia – kaip galima auksciau arba bent lygumoje. Taip stovinciam namui vienoda itaka darys visos gamtos stichijos. Tuomet bus harmonija: ir seimos gyvenimas, ir sveikata, ir finansiniai reikalai klostysis sekmingiau. Nera palanku harmoningam gyvenimui ir mazi atstumai iki kaimynu namo. Ju gyvenimas, ypac jei jis triuksmingas, gali paveikti ir gretimu namu gyventojus.

Lietuvoje namams pavojingiausios vejo dvasios, arba, kaip mes daznai sakome, skersvejai. Kodel zmones bijo skersvejo? Kodel nuolat sakoma: nesedek ant skersvejo – persalsi, nebuk ant skersvejo – sutrauks... Dar projektuodami nama ziurekite, kad pries vienas duris kambaryje neatsirastu kitos ar langas. Ir tai ne siaip sau – tokia kombinacija istrauks is namu viska: sekme, laime, turtus. Manoma, kad skersvejyje gyvena pikciausios griaunancios dvasios – jos kenkia ir namams, ir zmogui. Pacios jos gal ir neturi dideles griaunamosios galios, bet suardo musu biolauka.

Zmogus yra tarsi uzdarytas kokone ir todel jaucia sauguma. Nuo paprasto vejo mus saugantis kokonas vos sujuda, bet islieka sveikas. O skersvejis musu kokone numusa kampa ar pramusa skyle. Tuomet zmogus tampa pazeidziamas ir bet kokia dvasia ji gali apsesti ir jam pakenkti. Taciau jei zmogus turi ypac stipru imuniteta ir biolauka, tai jo neturetu paveikti. Cia kaip per epidemijas – visas kaimelis ismirsta, o vienas kitas zmogelis isgyvena. Ir, kaip paprastai buna, toks zmogus ne tik biologiskai stiprus, bet ir yra tikintis, meldziasi ar medituoja, t.y. stiprina savo bioenergetika, kaip mes dabar sakome, imunine sistema. Juk musu samone valdo psichine energija. O jei zmogus netiki nei dievu, nei velniu, jis yra pazeidziamas. Juk retas ugdo savo valia, daznai gyvena kaip gyvuliukas.

Nors lyginti zmogu su gyvuliukais – nuodeme. Jie gyvena pagal nuojauta, instinktus, o mes gyvename vadovaudamiesi proto balsu. Kas tas proto balsas? Kai juo vadovaujamasi, nupuciamas biolaukas. Vadovaujantis proto balsu mastoma: jei pabuvau ant skersvejo – sutrauke strenas. O kodel taip nutiko, jei buvau apsimuturiaves, vilkejau silta apsiausta? Intuicija ir senosios pasaulio zinios atsako: priezastis yra dvasia, kuri nuo zmogaus nupute biolauka ir jis tapo pazeistas, dalis jo energijos nebefunkcionuoja. Tuomet ir prasideda nesekmes, pavyzdziui, ligos, namiskiai pradeda pyktis, kyla gaisrai.

Beje, vejas labai dera su ugnimi, nes vejas ugni maitina. Todel kai susipyksti su vejo dvasiomis, daznai kyla gaisrai. Suprantama, vejas gaisro nesukelia, jo priezastis – ugnis, bet, kaip jau minejau, gaisra maitina vejas – kai jis stiprus, ir gaisrai buna galingesni. Todel vejo stichijos zmonems kele daug baimes, su jomis visalaik stengtasi susidraugauti labiau nei su bet kuriomis kitomis dvasiomis.

Sia stichija proseneliai bande suvaldyti mums ir dabar gerai zinomu budu – vetrungemis. Jos tartum zaislas, kuris duodamas vejui ir jo dvasioms nuraminti. Mokslininkai toki teigini gali vertinti skeptiskai, irodineti, kad vetrunge statoma vejo krypciai nustatyti. Taciau, patikekite manimi, jokiam kaimieciui nereikedavo iseiti i lauka ir kelti akis i vetrunge, kad nustatytu vejo krypti. Jis tai galedavo padaryti zvilgtelejes pro langeli, suprantama, pro kuri vetrunges ant savo stogo nematydavo.

Ir vetrungiu forma buvo ne bet kokia. Juk daugelis ju - aitvaro, raganos, gaidzio (beje, sis gyvunas su raudona skiautere nuo neatmenamu laiku yra gaisro simbolis) formos. Jos buvo ir paprastos – veliaveles ar vimpelo – formos su uzrasytais sventais zodziais ar magijos zenklais. Beje, sios formos ne siaip sau pasirinktos – juk po veliava visuomet megsta burtis gerosios dvasios. Taigi vetrunges ir skirtos vejo dvasioms pamaloninti.

Su sia dvasia zmones stengdavosi taip pat ivairiai sutarti. Dar ir dabar, kai krosnyje ugnis nesikuria, kai sakoma, kad slegis ne tas, imetama ziupsnelis druskos ant pakuros, ir ugnis plyksteli. Ir as pati taip Gabija pamaloninu, aukoju druskos ir ugni zidinyje paskatinu.

Beje, kai kurios moterys si rituala painioja su krikscioniskomis tradicijomis ir, paaukojusios druskos, persizegnoja. Cia del viso pikto: pamalonina senasias dvasias ir nusilenkia Viespaciui Kristui. Tai tik rodo, kad mums iki siol brangios senosios vertybes.

Ugni garbino ne tik todel, kad tai buvo silumos saltinis ar ant jos ruosdavo maista. Sios dvasios labai bijojo, nes supykusi ji buvo nesutramdoma. Todel jai buvo reiskiama pagarba. Jokiu budu nedrisdavo i ugni spjauti, slapintis, nes del to, sakydavo, „visas nusasi“.

Beje, dar savo jaunysteje teko daryti uzkalbejimus is karto keturiems bernams. Pasirodo, penkiese zvejojo, uzavo draustinyje, kur gamta ypac svari, ir prisilinksmine lauza nusprende uzgesinti savo ciurkslemis. Sunku patiketi, bet keturi nusaso. Kokiu tik ligu per tris menesius pas gydytojus jie neieskojo, bet priezasties taip ir nerado. Kai kreipesi i mane, dar nezinodama ligos priezasties, is karto paklausiau: „Ka visi kartu pridirbote blogo?“ Pavyko juos uzkalbeti ir isgydyti nuo Gabijos pykcio.

Taip pat salia musu yra undines, nimfos ir kitos vandens stichijos dvasios. Sios mazesniu vandenu, o visiems zinomas Neptunas – juru ir vandenynu. Sakoma, kad vandens dvasia gali buti ir varleje. Juk ne be reikalo vaikai gasdinami: „Neikit prie vandens, varle itrauks“.

Su vandeniu taip pat reikia elgtis pagarbiai, kad jis musu nenuskandintu ar nepridarytu kitu bedu. Kaip gali sektis zmogui, kuris, pavyzdziui, eina zuvu galabyti su elektros laidu rankoje, kaip galima painioti dvi stichijas!? Juk taip viskas aplink zudoma. Nereikia stebetis, kad tokiam zmogui nesiseka: ir namus zaibas padega, ir traktorius apvirsta, ir prasigeria, ir seima palieka... Tokius zmones anksciau ar veliau nubaudzia kuri nors gamtos dvasia.

Pries gera desimtmeti vaziavome su keliais verslininkais i Nida. Keliames per Kursiu marias, o vienas bendrakeleivis isgere buteli alaus ir nuvaziuojant nuo kelto – svyst i vandeni. Nusterau. Juk tai net ne siaip vanduo ar miskelis, tai draustinis, kur gali buti ypatingu dvasiu. Jo verslo partneriui ir sakau: „Sitas zmogus neturi dvasios, pagarbos kitiems, jis baigs blogai. Pagalvok, ar tau su aferistu versla daryti. Saugokis jo“. Tuo metu is manes pasisaipe. Nepraejo ne metai ir mano draugas, kuris nepaklause perspejimo, buvo apgautas, kaip jie pasake, „isdurtas ant puses milijono zaliu“. Tai tik irodo, kad amoraliai besielgiantys gamtoje taip pat elgiasi ir tarp zmoniu. Beje, jis apgavo ir savo zmona.

Kaip mes galime pamaloninti vandens dvasias, sulaukti ju palankumo? Paprasciausias budas – kieme ar namuose isirengti tvenkineli, fontaneli, akvariuma ar tiesiog patalpu drekintuva, miniatiurini kriokliuka. Vandens telkinius apsodinkime gelytemis, graziai sutvarkykime ju aplinka. Tai pagarba vandens stichijai, tokiais veiksmais mes parodome, kad ja mes norime gerbti, su ja buti draugiski.

Kai patraukiame i miska, cia sutinkame jo dvasias, musuose paprastai vadinamas miskiniais, taciau galime pajausti ir velnia, ir pinciuka, ir setona, ir belzebuba. Beje, velnias, o dazniausiai sutinkamas pinciukas, misko tankmeje negyvena. Visi jie laikosi pamiskese.

Kad ju neuzgautume, turekime lazda, geriausia – sermuksnio. Tinka ir uosio, bet ja zmones dazniausia naudoja nuo vampyru apsisaugoti. Taciau jei eina visa seima, lazdos gali buti ivairios medienos. Lazda reikalinga atsiginti nuo pinciuku, zemiausio lygio velniuku. Jie ar miskiniai zmogu gali sumonyti eiti klaidingu keliu, ivilioti i rata, paklaidinti. Taciau nereikia einant misku siu padaru baidyti dauzant per krumus ir medzius, juos lauzant. Kam? Uztenka baksnot zeme pries kojas, kad ir miskinius su pinciukais, ir gyvates nubaidytume – lai draugiskai perspeti pasitraukia, kad ju netycia neuzkliudytume.

O misko augaliuku, geliu visai nelieskime, neerzinkime ju gyventoju. Gerekimes tuo, kas auga. Argi mums reikia skinti geles, kurios tuoj pat nuvys ar bus numestos ir kitu nedziugins? Beje, mano mociute ir musmiriu neleisdavo spardyti ar kitaip naikinti. Jei mums ju nereikia, tai gal ju iesko kokia senulyte vaistams, ar zveris savo maistui. Kitas dalykas, sakydavo mano mociute, skinti pienes vainikui. Nuvys, nunesi kiaulems ar triusiams suserti – vis ne be naudos, paikai skinta.

Miske, kad nesuerzintum dvasiu, yra paprasta elgesio tvarka – jauskis kaip sveciuose. Pabuvai, pasigrozejai ir palikai nesujaukta, nenusnerksta kitiems grozetis ir dziaugtis. Miske nesiekime palikti savo energijos – jam ji nereikalinga. Beje, ar pastebejote, kad gamtoje stengiames buti ten, kur nera palikta zmoniu „pedsaku“, nes nenorime buti kitu energijos uzterstoje erdveje. Jei tik pamatome zmogaus buvimo pedsaku, dazniausiai sakome: „Cia prasta vieta, paieskokime geresnes“. Ta geresne – be zmogaus buvimo liudijimu. I miska ateiname svarintis sielos, tai nenaikinkime, neterskime ir paties misko. Pabuve palikime viska taip, kaip ir radome, – be maziausios siuksleles, jau nekalbu apie buteliu ir popieriaus kalnus.

Beje, kai zmones gerbia miska ir jo dvasias, atrodo, visai atsitiktinai pavyksta rasti tokiu vietu, kad zada uzima. Pernai taip atsitiktinai su Gaudentu klaidziodami misku uztikome nuostabia saules nutvieksta pernokusiu zemuogiu paslaite... Atrode, kad tokiais vaizdais galima grozetis tik paveiksluose.

Taigi jei nenori, kad tave misko dvasios nubaustu, nepaklaidintu, kad erkes neisisiurbtu ar gyvate neikastu, elgis miske tvarkingai ir pagarbiai. Miske kaip baznycioje – atejai, pasimeldei ir isejai.

Beje, miskas – vienintele vieta, kur galima svilpauti. Sis garsas miske atbaido piktasias dvasias. Kitur, pavyzdziui, namuose ar kitose uzdarose erdvese svilpaudamas prisisauksi nelaime.

Visu vaiku mylimi nykstukai yra pozemiu gyventojai. Jie atsakingi uz turta. Mes, lietuviai, neturime kokiu nors ypatingu nykstuku pagerbimo tradiciju. Tik sakome, kad jie nesa mums brangakmenius, turtus, skaiciuoja lobius.

Beje, per sovietu okupacija mes apskritai praradome didele dali rysio su gamta, su savo proteviu ismintimi. Todel kai po ilgos pertraukos isvaziavome i uzsieni ir, pavyzdziui Skandinavijoje ar Vokietijoje prie namu pamateme stovincius nykstukus, daugelis pamaneme: pigu, gal net vulgaru. Is tiesu nuo neatmenamu laiku nykstukai saugo zeme, pozemius, nesa turtus, todel europieciai sode paprastai turi nykstuku. Jei ne atvirai demonstruoja, tai bent po krumeliu priglaude.

Kyla klausimas: kodel kiemus saugo nykstukai, o ne, pavyzdziui, angeleliai, ereliai ar kiti padarai? Todel, kad nuo seno zmones tikejo, jog turtus nesa nykstukai, dar ivardijami ir naminukais. Jiems net ir dabar gaminami mazi nameliai su baldais. Beje, pirma buvo pradeti gaminti nameliai naminukams, o tik veliau – su lelemis zaisti.

Kai buvau maza, tetis parnese maza vokiska nameli, kruopsciai ji sukonstravo. Maniau, bus su lelemis zaisti, bet mama paaiskino, kad tai naminuko – dvasios, kuri saugo namus, bustas. Nameliai dvasioms atejo dar is tu laiku, kai mes pagerbdavome kiekviena gamtos stichija, stengemes su jomis sutarti.

Beje, primityviausias nykstuku, namu dvasiu, pagerbimas – padeti jiems pinigeli, valgyti, gerti, pavyzdziui, duonos, razinu, vandens, pieno. Tarp kitko, rusai is to padare „girta“ pagarba: padedavo duonos riekele ir degtines stikline. Tai naminukus taip privaisino, kad dabar didesne dalis tautos prasigere.

Mokslininkai sukelia sumaisti teigdami, kad viskas jau atrasta, viska ismanome apie mus supancia aplinka. Juk taip nera. Gal todel dalis toliau pazengusiu, daznai vyresniu mokslininku reliatyviai vertina musu zinias apie gamta, mus supancius reiskinius.

Taip elgesi ir reliatyvumo teorijos kurejas Albertas Ensteinas, kuris buvo tikintis ir teige: „Mokslas be religijos – nevaisingas. Religija be mokslo – akla“.

A.Einsteinas taip pat tvirtino: „Nuostabiausias ir giliausias jausmas, kuri galime patirti, yra mistiskumas. Tai visu mokslu uzuomazga. Tas, kuriam sis jausmas svetimas, kurio niekuo nenustebinsi, kuris paskendes baimeje, prilygsta mirusiam. Jei pripazistame, kad tai, kas neatskleista, tikrai egzistuoja ir pasireiskia auksciausia ismintimi bei akinanciu groziu, prieinamu neislavintiems musu sugebejimams, prilygstantiems tik primityvioms formoms, tai – zinojimas“.

Mokslininkai atskleidzia tik mechanini reiskini, bet toli grazu negali paaiskinti visu gamtos reiskiniu. Gamtoje nera ne vieno daikto, kuris nebutu sventas. Ugnis, vejas, vanduo, augaliukai – musu gyvenimo pagalbininkai. Jei mes su jais blogai elgsimes, uztersime ora ar vandeni, jie mus zudys, kaip ir neorganizuota ugnis. Dabar madingas teiginys „suvaldykime gamtos jegas“. Tai nerealu, zmogus negali valdyti nei zemes drebejimu, nei taifunu ar cunamiu. Mes galime tik prisitaikyti prie gamtos jegu ir stengtis su jomis susigyventi bei graziuoju sutarti. Ar gali skruzdele suvaldyti mus, zmones?...