Skirtingos tautos turi skirtinga
poziuri i vandeni ir i krioklius.
Pavyzdziui,
kinai mano, kad krintancios zemyn vandens
sroves yra itin gausios gyvybes energijos “ci”, todel dao vienuolynai
dazniausiai statomi kalnuose ir prie kriokliu.
Pagal islama vandens krioklys – viena is
butinu rojaus daliu. Deja, taip yra
ne visur. Pavyzdziui, kai kurios vidurio
Afrikos tautos mano, kad kriokliuose slepiasi piktosios dvasios. O filipinieciams
priesingai - kriokliai yra feju buveine.
Europos tautu kulturoje kriokliu prasme
taip pat nevienoda ir gana priestaringa. Kad ir Biblijoje. Vienu metu tai ir
Dievo balsas, nuo kurio mirtinguju klausa zusta, kaip zusta akis nuo tiesioginio
zvilgsnio i Saule (dieviskumo simbolis), kartu jis siejamas ir su nuodeme – juk
iki Adomo ir Ievos isvijimo is rojaus zeme buvo idealiai lygi ir tik po to
atsirado kalnai ir kriokliai. Ir labai daug kur - tiek paprociuose, tiek
literaturoje – kriokliai yra siejami
ir su gyvybe, ir su mirtimi.
Kai kur krioklys tampa vartais i mirusiuju pasauli, kai kur
jame atliekami ritualai, susije su atgimimu.
Kaip raso Karlas Zolgeris (Karl Wilhelm
Ferdinand Solger), vietoj zemiskojo nuodemingumo simbolio kriokliai eme
simbolizuoti begalybe, “pripildancia mus siaubo ir tuo paciu metu
traukdama savo didingumu
ir didybe, kurioje isikunijo gamtos jegos”.
Tai vienu metu pats graziausias gamtos kurinys ir viena kraupiausiu
jos scenu – absoliutus nesuderinamo suderinamumas.