Sokiu
manija, arba choreomanija buvo vienas keistesniu socialiniu fenomenu, apemusiu Europa XIV – XVIII
amziais. Ji itraukdavo zmoniu grupes, kartais – net tukstancius, kurie nekontroliuojamai ir
keistai sokdavo, lyg “apsesti”. Vyrai, moterys ir vaikai imdavo sokti miesteliu ir miestu
gatvese, kol tiesiog nukrisdavo is nuovargio.
Vienas is
pirmuju dideliu choreomanijos protrukiu uzfiksuotas Achene, Vokietijoje,
1374 m., birzelio 23 d. Miestelio gyventojai soko gatvese, saukdami ir regedami
vizijas bei haliucinacijas, judedami net tada, kai nebepastovejo ant koju. Si „sokiu manija“
sparciai, lyg epidemija, isplito visoje Europoje.
Reiskinys, palietes tukstancius zmoniu keleriose
salyse, nebuvo lokalus ivykis, tad buvo gan issamiai aprasytas to meto tekstuose. „Sokiu
manijos“ apraiskos uzfiksuotos Nyderlanduose, Vokietijoje, Prancuzijoje.
Prancuzijoje, Strasburo mieste 1518 m. birzeli zmones soko
be pertraukos apie menesi. Viskas prasidejo nuo to, kad miesto gyventoja Frau Toffea pradejo
sokti Straburo gatveje. Tai truko apie penkias dienas. Savaites begyje prie jos
prisijunge 34 zmones, o po menesio soko jau apie 400 miestelenu, daugelis ju
mire nuo pervargimo ar sirdies smugio.
Nera
aisku, kodel sie zmones soko, iki galo nera zinoma, ar jie to sieke samoningai.
„Sokiu manijai“ apimant vis daugiau zmoniu, miesto kilmingieji kreipesi patarimo
i vietinius gydytojus, kurie atmete astrologines ar antgamtines priezastis ir
pareiske, kad si epidemija yra „liga“, kylanti del „karsto kraujo“. Valdzia,
uzuot isakiusi nuleisti krauja, sokantiesiems isskyre kelias aikstes
ir net sumontavo medine scena. Taip elgtasi, nes nuspresta, jog diena nakti
sokantys zmones pasveiks. Maza to, buvo net pasamdyti muzikantai – tiketa, kad muzika
yra vienintelis vaistas siai negaliai gydyti.
Justus
Hecker (1795-1850), parases studija “Viduramziu epidemijos”, teige:
“Konvulsijos, apimancios visa zmogaus kuna… Istisos bendruomenes gali
susikibti rankomis,
sokti, sokineti, saukti ir kratytis valandomis… Panasu, kad muzika buvo vienintelis ginklas
kovojant su sia liga… Gyva, energinga melodija, grojama trimitais ir dudelemis iaudrindavo sokejus,
o svelni, rami muzika – ramindavo.”
Siuolaikiniai
paaiskinimai
Istorikas Dzonas Valeris (John
Waller) speja, kad sokiu epidemija sukele masine psichogenine liga, masines
isterijos israiska. Pastaroji kilo del nuolatiniu to meto zmoniu psichologiniu
ir fiziniu kanciu. Valeris teigia, kad tuo metu regione buvo jauciamas didziulis
nepriteklius del itin saltu ziemu, karstu vasaru, krusu ir siautejanciu audru.
Zmones masiskai mirdavo del prastos mitybos, o tie, kurie isgyveno, turejo
iszudyti naminius gyvunus, skolintis ar net elgetauti. Stirpiai isplito ligos –
raupai, sifilis. Visos sios priezastys galejo sukelti masine psichogenine
liga.
Iskelta ir kita versija, kad
sokiu manija galejo sukelti ergotizmas (liga, sukeliama paprastosios skalses
(lot. Claviceps purpurea), kurios pakliudavo tarp grudu, naudojamu duonai
kepti). Paprastoji skalse – psichotropinis augalas, augantis rugiuose, gali
sukelti haliucinacijas ir priepuolius. Tai, ka siandien vadiname ergotizmu, tuo
metu buvo vadinama „sv. Antano ugnimi“. Kita vertus, vienas is ergotizmo
simptomu yra sustojes kraujo padavimas i galunes, kas koordinuotu judesiu
atlikima daro beveik neimanomu. Del sios priezasties si teorija daznai atmetama.
Sociologas Robertas
Bartolomejus (Robert Bartholomew) is James Cook universiteto (Australija)
teigia, kad sokis buvo „eretiku sektos ekstazisko ritualo dalis“. Si paaiskinima
neigia Dzonas Valeris, kuris teigia, kad „nera zinoma, kad sokejai is tiesu
patys norejo sokti“, remdamasis tuo, kad sokejai buvo apibudinami kaip
„issigande ir desperatiski“.
Kilus sokiu manijoms buvo
rengiamos religines ceremonijos siekiant isvaikyti demonus. Zmones dazniausiai
pagalbos prasydavo sv. Vito, kuris greitai tapo sokeju globejas. Taciau fraze
“svento Vito sokis” duota sindromui zinomam kaip Sidenhamo choreja (Sydeham`s
chorea), kuris su sokiu manija neturi nieko bendro.